Rifai poezijos tekmėje
... Į senosios Moldavijos mugę užklydo klajojantys muzikantai - leutarai. Žila čigonė, kurios veide išliko buvusio grožio žymės, veltui bando jų tarpe atpažinti garsųjį smuikininką Tomą Alistarą. Liko tik pavardė -ją dabar turi Tomos sūnus, - smuikas, ta pati trikdanti romanso melodija, liko prisiminimai ... Ir čigonė, tebesivadinanti jaunatvišku Liankos vardu, atsiduoda tiems prisiminimams, tuojau pasirodantiems ekrane: jai vaidenasi mažytis Toma, jos vaikystės žaidimų draugas, ir fantastiškas purpurinis paukštis, kurio skrydis kažkada akompanavo judviejų didžiausios - deja, trumpos - laimės akimirkoms...
Taip baigiasi naujas plačiaformatis dviejų serijų filmas „Leutarai", gimęs "Moldova-film" studijoje.
Scenarijaus autorių ir režisierių Emilį Lotianų prisimename iš jo ankstesniųjų darbų: nuotykių juostos „Laukite mūsų auštant", stovinčios skyrium jo kūryboje, iš filmų „Raudonos lankos" bei „Ši akimirka", nuo kurių į „Leutarus" aiškiai nusidriekia jungianti linija. Apie ką bekalbėtų Lotianus - apie nūdienio inteligento kelią į civilizacijos nepaliestas „raudonas lankas", apie ispanų pilietinio karo epizodą, tik vieną jo „akimirką" ar apie sunkią klajojančių muzikantų leutarų dalią, — ekrane visada skamba poetinės gaidos, filmų ir atskirų jų epizodų dramaturginė struktūra primena eilėdaros principus.
Taip, E. Lotianus dar ir žinomas poetas, išleidęs pluoštą rinkinių, aktyviai verčiantis į moldavų kalbą Puškiną ir Bernsą, Hemingvėjų ir Edgarą Po. Sunku būtų pasakyti, kuri jo profesija „svarbesnė". Greičiausiai jos iš viso nekonkuruoja: kinas praturtina poetinius menininko vaizdus, poezija — kiną..
Atpasakota „Leutarų" finalinė scena būdinga tiek šiam filmui, tiek ir visai Lotianaus kūrybai. Kita vertus, drąsesni įvaizdžiai (raudonas paukštis — nepasiekiamos svajonės išraiska) čia nėra dažnas dalykas, kaip, sakysim, S. Paradžanovo filmuose. Ne mažiau šiame epizode svarbu ir triukšminga mugės atmosfera, ir ilga pypkė Liankos rankose, skambantys jos papuošalai, kiti įvairiaspalviai rekvizitai — žodžiu, istorinis, etnografinis tikslumas. „Poetinis matymas" Lotianaus juostose visada remiasi konkrečių stebėjimų turtingumu, jo kinematografinės kalbos savitumas, kaip ir kituose ryškiausių moldavų kino meistrų darbuose, kyla iš labai apčiuopiamo žemiškojo, nacionalinio prado. Gal todėl filme labiausiai imponuoja tie epizodai, kur apdriskęs leutarų furgonas rieda per gimtąją žemę, nudažytą tai rudenio, tai žiemos, tai alsios vasaros spalvom, subtiliai perteiktom operatoriaus V. Kalašnikovo kameros, o jų nesibaigiantį kelią lydį liūdnos ir drauge kažkokios gajos smuiko melodijos.
Kada tie pravažiavimai baigiasi ir ekrane ima vystytis fabula, emocijos kiek prityla, nors herojai deklaruoja jas labai energingai. Mat, juostos dramaturgija negali pasigirti kokiais nors atradimais, muzikantų skurdo, jų persekiojimo bei pažeminimo, jų meilės vaizdai turi aiškų melodramos atspalvį, ne visai tinkantį autoriaus pasirinktam liaudiškos dramos žanrui. Čia negalima neprisiminti vieno neseniai pasirodžiusio straipsnio, skirto E. Lotianaus kūrybai. Jis pavadintas „Poezija kvadrate" — apeliacija į „dvigubą" profesiją. Bet poezijai visai nereikalingi kvadratai, ir šis pavadinimas, nepaisant straipsnio autoriaus noro, tik išduoda silpnąją E. Lotianaus talento pusę — siekimą „supoetinti" kiekvieną kadrą, hipertrofuoti aistras, tuo kartais nuvertinant tikrąjį poetiškumą.
Aistros, verdančios „Leutarų" kadruose, patiko tarptautinio San Sebastjano kino festivalio žiuri, apdovanojusiai filmą net keliomis premijomis. Tai vėlgi ne atsitiktinis dalykas, kad „Leutarai" tapo laureatu būtent Ispanijoje. Prisimenant ispanų komercinio kino dėmesį folkloriškumui, melodramai, muzikiniams divertismentams, čigoniškai bohemai, galima įsivaizduoti, ant kokios pavojingos ribos laviravo E. Lotianus.
Riba šįkart nebuvo peržengta. Bet gabaus menininko ateitis verčia kiek nerimauti. Sekantį jo filmą norėtųsi matyti kuklesnį - poetišką, bet be „kvadratų“ ir „kubų".
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1973-22, 06.02