Variacija impresionistų temomis
Rašydami apie filmus, turinčius tragišką baigmę, recenzentai paprastai nutyli jos smulkmenas, nenorėdami, kad detali išankstinė informacija sutrikdytų emocinio poveikio pilnatvę. Šįkart toks nutylėjimas neturėtų prasmės. Jau įžanginis švedų filmo „Elvyra Madigan" titras primena dokumentinį faktą, 1889 metais sukrėtusį visą Švedijos visuomenę. Tais metais nusižudė du 
jauni įsimylėjėliai - karininkas dezertyras Sikstenas Spare ir cirko artistė, šokėja ant lyno Elvyra Madigan...
Ši įžanginė informacija tarsi tampa minorišku viso kūrinio kamertonu. Ir kai ekrane, titrui išnykus, ima džiūgauti vasaros spalvos, mes, drauge su smalsia akiniuota mergaite išvydę pievoje sustingusias vyro ir moters figūras , nejučiomis virptelime: gal tai madingos retrospektyvinės kompozicijos piktos išdaigos? Betgi ne, žmonių figūros pagaliau sukruta, juos tiesiog nualsino tvankuma. Vyriškis, atsisėdęs žolėje, kruopščiai išplėšia blizgančias savo uniforminio švarko sagas: tai toji diena, kai Sikstenas ir Elvyra padarė lemtingą nutarimą pasislėpti nuo visuomenės, kai prasidėjo dvejus metus trukusi jų tragiškoji robinzonada.
Kas iš tikrųjų buvo per tuos dvejus metus - nežino niekas. Viską žinančiu neapsimeta ir filmo režisierius Bu Viderbergas. Atmetęs bet kokias Bergmano tradicijas, jis nebando šiai paprastai istorijai suteikti filosofinio simbolizmo, atrodytų, privalomo švedų kinui. Tiesa, sceną, kur Elvyra vaikšto skalbinių virve, galima suvokti simboliškai, kaip romantinį norą atsiplėšti nuo žemės, nuo buities, tačiau drauge ji turi ir labai paprastus motyvus — tokį žmogišką pamėgtos profesijos ilgesį.
„Elvyra Madigan" — ir ne psichologinė drama. Ir ne socialinė, nors tam tikri socialiniai akcentai jai ir akompanuoja. Tai sotus buržua, godžiai žvelgiantis į Elvyros kojas, visa matanti akiniuota mergaitė, tarsi įkūnijanti buržuazinės tvarkos, kur nėra vietos laisvam jausmo polėkiui, pasaulį: Siksteno sagos būtų sau gulėjusios miške ir traukusios tik skruzdžių dėmesį, bet ji pedantiškai jas veria ant virvutės, lygiai kaip pedantiškai ji pina tamprų vainiką iš gėlių, kurioms, atrodo, dar tik žydėti ir žydėti...
Visi šie štrichai filme, beje, nėra lemiantys. Istorinį faktą režisierius traktuoja poetinės impresijos dvasia, nedetalizuodamas žmonių charakterių bei aplinkos, teigdamas savaimingą gyvenimo harmonijos grožį ir jautriai reaguodamas į visa, kas šią harmoniją trikdo. Jam be galo svarbu ir saulės spindulys, glostantis švelnų Elvyros veido ovalą, ir vynas, palietas ant baltos pikniko staltiesės, žuvies spurdėjimas ant meškerės ir tvarkingų, žaislinių provincijos pensionatų vėsuma. Džiūgaujanti Mocarto muzika, spalvotų pusšešėlių mažoras, saulės kupinos erdvės, lydinčios meilės ir pabėgimo temas, pamažu keičiasi santūresnėmis išraiškos spalvomis, kai bėgliai prieina aklavietę, kai jiems gresia pažeminimai,: skurdas, šokiruoto miesčionio persekiojimai. Plastinė Renuaro tradicija, panaudota daugelio kadrų sprendime, užleidžia vietą Kamiliui Koro su jo pažliugusiu dangum, nerimastingais, beveik monotipiškais saulėlydžiais...
Kaip ir visi poezijos meno kūriniai, „Elvyra Madigan" reikalauja ypatingo supratimo ir tolerancijos. Sociologinės ar intelektualinės žiūrovo pretenzijos gali sukliudyti įžvelgti jo trapų, elegišką grožį. Juk Viderbergo kūrinys —- vienas tų retų filmų, kurie, kaip „Vvras ir moteris", ,,Romansas kornetui", „Kai ateis katinas", — reabilituoja grožį, sukompromituotą ekrane tūkstančių „jausmingų" juostų. Simptomiška, kad šis filmas gimė Švedijoje, pristatančioje Europos rinkai pačius drastiškiausius erotinius kūrinius: amžinas grožio bei harmonijos siekimas, būdingas žmogui, sugeba sau praskinti kelią ir pro tankiausius civilizacijos šešėlių atvašynus.
Stasys Kovas
Literatūra ir menas, 1971-21, 05.22