Kino maratonas po Estiją

Geroje draugiško reiklumo atmosferoje vyksta estų kino festivalis, šią savaitę užkariavęs Vilniaus kino teatrus. Visai neseniai lietuvių dokumentininkai viešėjo Taline, o šiandien mūsų sostinės žiūrovai ploja estų kino meistrams, svarsto jų filmus. . . Ryšiai tarp mūsų kinematografijų — seni ir pastovūs; antai vien šiuo metu sukamose lietuvių juostose „Henrikas Montė" bei ,,Jie dar susitiks'' vaidina estų aktoriai. Savo ruožtu, operatorių A. Mockų ir visą būrį lietuvių aktorių sieja glaudūs saitai su  „Talinfilmo“ studija.

Malonu buvo susitikti su vilniečiu V. Tomkum viename iš festivalio filmų, pavadintame ,,Gladiatorius". Čia jis vaidina pagrindinę žvejo Jono Tichu rolę. Herojus praeina sunkų blaškymosi kelią nuo  vokiečių belaisvio I pasauliniame kare, nuo praturtėti besistengiančio individualisto iki kovotojo už liaudies teises, deja, pakirsto kulkos pirmajame sąmoningame savo mūšyje. V. Tomkus bando psichologiškai motyvuoti šį prieštaringą, dramatišką kelią, tačiau iki galo atskleisti herojaus vidinį pasaulį jam kliudo vietomis gerokai šabloniška dramaturgija, skirianti nepateisinamai daug dėmesio Jono nenusisekusios meilės istorijai, pakišanti herojui deklaratyvų sąmonėjimo impulsą — Spartako sukilimo istoriją. Todėl aktorius raiškiai atskleidžia personažo gajumą, vitalinę jėgą ir žymiai silpniau -- jo vidinį lūžį.

„Gladiatorių" kūrė režisierius V. Kiasperas, pristatęs festivalin dar vieną meninę juostą ,,Ramus oras". Jis sugeba rasti atmosferą, dirbti su aktorių ansambliu, gaila tik , kad abiem atvejais meistrystė skiriama daugiau silpnos scenarinės medžiagos „gelbėjimui“. Antrajai V. Kiaspero juostai apie nūdienį Estijos kaimą būdingi gana pilkoki charakteriai bei situacijos. Jaunas žvejys  Tavis bodisi „ramiu oru", švelniai, kiek leidžia  „gamybinio filmo" kanonai, chuliganaudamas. Pabaigai dramaturgas sukuria jam gaisrą, leidžia pasižymėti ir apdovanoja idilišku kuklios merginos jausmu. . . Tik pusbalsiu filme užsimenama apie skaudžią jaunimo migracijos miestan problemą, naiviai sprendžiamą   kolūkio pirmininko, išskaičiuojančio visus grįžusius, monologe.

Kaip matyti, ne vieni lietuvių kinematografininkai dejuoja dėl scenarijų. Dramaturgijos silpnumas kliudo džiaugtis ir muzikiniu reviu „Pavogė senajį Tomą". Čia rastas įdomus išeities taškas - per   nūdienį  Taliną žengia senasis jo sargybinis, - bet iš to kylančios situacijos primena daugiau atskiras estradines  reprizas. Akį traukia dėkinga Talino senamiesčio faktūra, estradinių atlikėjų sugebėjimai, šiltas, labai žmogiškas senasis Tomas -  Kaljas Kijskas. Tačiau režisierius S.Školnikovas neranda vieningo stiliaus; muzikiniai - choreografiniai intarpai, galėję būti labai saviti, kartais tiesioj  primena citatas — iš „Apsišaukėlio su gitara", iš „Oliverio", o kartais ir iš prieškarinių Marikos Riok reviu, skirtų, švelniai tariant, ne pačiam išrankiausiam skoniui.

Bene įdomiausia iš meninių festivalio juostų - režisieriaus    K.Komisarovo kūrinys „Baltasis laivas". Nepaisant tam tikro žanrinio nevienodumo  (nuo poetinės simbolikos su baltu svajonių laivu iki detektyvinių priemonių), filme palieka įspūdį tiek buržuazinės propagandos suklaidinto jaunimo, tiek ir sukriošusios baltosios estų emigracijos portretas. Aštrus ir reikalingas savo problematika kūrinys įvilktas į dinamišką siužetinę formą , kas jam, be abejo, padės užsikariauti žiūrovų simpatijas. Šio išorinio patrauklumo kitiems estų filmams dar stinga. Tai aktualu ir daugeliui lietuviškų juostų. Antai rūstus V.Kiaspero režisūrinis braižas neretai tiesiog slegia, versdamas galvoti apie ritminių kinematografo galimybių ignoravimą. Ir nacionalinio charakterio ypatumai čia nepasirodys įtikinamu argumentu, juoba, kad visų atmintyje dar šviežias tas gaivus įspūdis,kurį paliko dosniai apdalyti šypsena estiški  filmai „ Pavasaris" bei „Paskutinė relikvija".

Keturi  nauji  meniniai filmai, parodyti festivalyje šalia gausios dokumentinių bei multiplikacinių juostų programos,—„Talinfilmo" kasdienybė. Jie nepratęsia tos filosofinių alegorijų krypties („ Naujasis Vanapaganas", „Beprotybė" ir kt.), kuri, atrodė, rimtai įsitvirtins estų kine. Bet jie, išskyrus gal „Senąjį Tomą“, atstovauja ne mažiau svarbiai socialinio-politinio kinematografo krypčiai, kiek anksčiau pagimdžiusiai tokius reikšmingus estų kino kūrinius, kaip „ Atsigręžk kelyje", „Ledonešis", „Žmonės kareivių milinėmis". Šis sunkus kelias negali būti vien rožėmis klotas, ką,  manau, puikiai supranta ir patys mūsų draugai. Todėl, gerbiant jų ryžtą kalbėti apie aktualius dalykus, būtų neteisinga apsiriboti vien  kurtuaziniais linkčiojimais. Tai iškreiptų pačią festivalio - ne tik šventės, bet ir dalykiškų kontaktų žaizdro - idėją, nes nepelnyti komplimentai- kartu ir labiausiai įžeidžiantys.

Saulius Macaitis

Literatūra ir menas, 1971-22, 05.29