Dvasinės laisvės gurkšnis
Malonu, kad Naujieji kinematografiniai metai prasideda susitikimu su aukštos klasės kūriniu — filmu „Graikas Zorba". Tai vienas gana retų ir džiugių atvejų, kai sutampa kritikos ir plačiosios publikos simpatijos. Filmą pasirašė JAV studija ,,XX Century Fox“, tačiau amerikinis kapitalas nesugebėjo suniveliuoti jo graikiškos dvasios, jo talentingų kūrėjų — režisieriaus Mikalio Kakojanio, operatoriaus Valterio
Lasalio, aktorės Irenos Papas, atmintinų mums kaip filmo „Elektra“ autorių, — meninio braižo. Tik pagrindinį vaidmenį čia vaidina amerikietis Antonis Kvinas, tačiau galingų individualybių ansamblyje jis irgi sugeba būti ne tik ,,egzotiškos"tautybės atstovu, o tikru laisvūnų Dionisijos ainiu.
Jau pats pirmasis portretinis kadras — tas, kuriame žilstelėjęs apšepęs Aleksis Zorba žvelgia pro aplytą stoties langelį į jauną elegantišką anglą, — pritrenkia aktoriaus vaidybinių niuansų gausumu bei sodrumu. Vos akimirka šmėsteli jo veidas, kurio išraišką dar kliudo įžvelgti lietaus linijų vertikalės, bet spėji „nučiupti" ir gudrybę, dėmesį, ir tuo pačiu --- vos ne vaikišką atvirumą, ir nujausti kažkur gilumoje pulsuojantį temperamento dinamitą. Vienu žodžiu , jau šio kadro užtenka, kad nuoširdžiai susidomėtum herojumi, pasiduotum jo „šarmui" ir nekantriai lauktum , kaip jis pasireikš toliau.
Zorba nepriverčia ilgai laukti. Jis įsibrauna į stotį, prieina prie sudominusio jį anglo (kaip paskui pasirodo, rašytojo) ir pasiūlo šiam savo paslaugas — nesvarbu, kokias, tarno, ūkvedžio, gal net draugo. „Nejaugi visada reikia žinoti kam?"-- sako Zorba apstulbintam jaunuoliui ir juokiasi pratisu, visą pastatą drebinančiu juoku.
Anglas nejaukiai gūžiasi nuo smalsių žvilgsnių, gniaužo savo tradicinio lietsargio rankeną...Iš pradžių atrodo, kad aktorius Alenas Beitsas pernelyg „aktoriškas" tokiose smulkmenose. Tik paskui suvoki, kad, tai jo herojaus, įsisavinusio elgesio normas tokiu būdu, kaip išmokstama rolė, vaidyba.
Ne tik du temperamentai — du požiūriai į gyvenimą — susiduria šiame filme. Iš vienos pusės — paklusnumas seniai susiklosčiusioms ,,gero tono", „sveiko proto" ir kitų žaidimų taisyklėms, iš kitos — žaidimas pačiu gyvenimu, pajungiant jį sau, užtvirtinant savo dvasios laisvę. Iš vienos pusės — refleksija, iš kitos — veikla. Santūrios abiejų pozicijų išraiškos — tai rašytojo ir našlės (akt. Iren Papas) linijos, kurioms susiduriant į ekraną ateina tragedija. Kraštutinės išraiškos :— tai Aleksis Zorba ir madam Hortenzija (aktorė Lila Kedrova, už šią rolę apdovanota „Oskaru"), kurioms susiduriant ateina farsas.
Vienoje įspūdingiausių filmo scenų Zorba šoka sirtakį. Perpildytas bedaikčio džiaugsmo, jis staigiu judesiu meta kampan švarką, įsitempia it styga, pagautas kol kas dar tik jam vienam tegirdimo galingo ritmo, apvertinėja stalus ir kėdes, ištrūksta laukan ir, lekuodamas iš nuovargio, susmunka po šiltu vakarinės Elados dangumi. Didi vitalinė herojaus jėga, nenumaldoma būtinybė išreikšti save, primenanti Gorkio herojus, Rolano Brenjoną, nejučiomis verčia gailėtis žmonijos vaikystės, mąstyti apie tą neišvengiamą ir aukštą kainą, kuria žmogus atsiteisė už civilizacijos gėrybes.
Apie tai filme mąsto (nors nekalba) rašytojas. Jį traukia vientisa Zorbos prigimtis, jo tikėjimas neišsenkančiu gyvenimo turtingumu, sugebėjimas paprastai pernešti kančią, jo amžinai kunkuliuojantis nerimas. Rašytoją traukia natūrali juodaskraistės našlės gracija, jos mokėjimas išsijuokti ar išsiverkti— iki galo, jos laisvas atsidavimas aistrai. Jis puikiai supranta, kad madam Hortenzija — senyva prancūzė, suvaržyta prieštvaninių kapotų ir apgailėtinų „grand merci", — tai žiauri jo paties ir jo visuomenės gyvenimo principų karikatūra. Tačiau visuomenė jau spėjo apnuodyti jaunąjį anglą užgniaužtais troškimais: jis nebegali veikti, neatsigręždamas, nesakydamas „bet". Tikriausiai jis išvažiuos iš Kretos, kur praleido laimingiausias savo gyvenimo valandas, rašys savo kabinetines nereikalingas knygas apie kančią, kurią Zorba nedviprasmiškai apibudino: „Spjaunu į tokią kančią". Gal todėl finaliniame sirtakyje, kurį pagal nepamirštamą Mikio Teodorakio melodiją šoka du žmonės — rašytojas ir Zorba, — skamba ir liūdnos gaidos. Gal todėl šokančius supa balta dykynė — negyva ir abejinga, pamatyta iš paukščio skrydžio...
S.Macaitis
Literat8ra ir menas, 1969-01, 01.01
