Simptomai, keliantys nerimą

Pasaulinėje spaudoje pastaruoju metu neretai galima užtikti straipsnių apie savitos italų kinematografijos amerikanizavimą,   amerikinių kapitalų ir temų  ekspansiją. Ypatingai  čia  suklestėjo   tradicinis  vesternas. Antraeiliai  (o  kartais, deja, ir žinomi) italų  režisieriai  ir aktoriai, „autentiškumo"   dėlei   pasirinkę   džonsų,   smitų ar braunų pseudonimus, energingai gaivina barzdotus kaubojiško filmo šablonus, iš kurių kažkada taip šauniai pasityčiojo  „Limonadinis Džo".

Naujo filmo „Auksinė kulka" (originale — „Kas žino?") autorių garbei reikia pažymėti, kad jie neatsisakė savo itališkų pavardžių. Tačiau jų kūrinys, nepaisant tam tikrų režisieriaus   Damiano Damianio pastangų pagilinti tradicinę kaubojišką schemą, vis dėlto daug kuo būdingas dviprasmiškai nūdienio italų kino situacijai.

Filmas nukelia žiūrovą į Meksikos revoliucijos laikus. Bet neskubėkime iš anksto žavėtis tariamu jo „revoliucingumu". Reikšmingi istoriniai įvykiai  čia tik efektingas fonas, o juostos dramaturginė spyruoklė glūdi dviejų banditizmo „kodeksų'' konflikte.

„Kilnųjį" banditizmą filme įkūnija meksikietis Čiunčio, su savo gauja atiminėjantis vyriausybinės armijos ginklus ir pardavinėjantis juos sukilėliams, „parsidavėliškąjį“ — amerikietis Bilas, savo nusikalstamų tikslų  siekiąs šaltakraujiškai, kaip maniakas. Puikiai vaidina aktoriai – tiek jaunas, bet jau labai  populiarus Lu  Kastelis (Bilas), tiek Džanas Maria Volontė, kuriantis   brutalų ir švelnų, prastuoliškai naivų ir klastingą Čiunčio.

Deja, finaliniai juostos kadrai, turėję simbolizuoti pilietinį ir patriotinį Čiunčio praregėjimą, nėra tokie prasmingi ir įtaigūs, kaip to, matyt , norėjo režisierius.„Auksinėje kulkoje" nesijaučia to revoliucijos vėjo, kuris galėjo savo galingon srovėn  įtraukti ir eilinį avantiūristą.Fanatiškas revoliucinės „religijos" skelbėjas, pravarde „šventasis", pozuojantis sukilėlių vadas generolas Elijasas, primityvūs ponai tai vis sąlygiškos, dekoratyvios figūros, negalinčios užkrėsti savo dvasine jėga nei herojaus, nei tuo labiau mūsų.

Apie ,,Auksinę kulką", gal  būt, nevertėtų  ir kalbėti (tradicinis, profesionalus nuotykių filmas ir tiek !), jeigu ji nekeltų rūpesčio, liečiančio ne vien šią juostą. Ar Damiano Damianio, pradėjusio darbą kine įdomiais psichologiniais filmais „Arturo sala" ir „Nuobodulys" (pagal Moraviją), kompromisai nepražudys jauno menininko? Kur nužengs šiuo abejotinu keliu italų kinas vis silpninantis ryšius su gimtąja dirva — tuos gyvybinius ryšius, kurie savo laiku jam atnešė meilę ir pripažinimą?

S. Kovas

Literatūra ir menas, 1968-48, 11.30