Kosta - Gavrasas, arba meilė geometrijai

„Vienas atliekamas žmogus" — antrasis savarankiškas jauno prancūzų režisieriaus Kosta-Gavraso (Costa-Gavras) darbas, kuriame pabandyta į tradicinį Pasipriešinimo įvykių metraštį įpinti šiuolaikinę filosofinę atsakomybės problemą.

. . .Pasipriešinimo dalyviai išlaisvino grupę nacistų įkalintų draugų. Bet jų turėjo būti tik dvylika: kas tas tryliktasis? Draugas ar provokatorius? Atsikratyti jo ,,dėl visa ko", rizikuojant įsigyti kaltės kompleksą, ar palikti gyvą, rizikuojant sužlugdyti visą grupės veiklą? Tikėti juo ar netikėti?

Į visus šiuos klausimus filme neatsakoma. Režisierius sąmoningai palieka viską spręsti žiūrovui, tik konstatuodamas dvasinį savo herojų sutrikimą, situacijos paradoksalumą: daug pražudytų gyvybių ir viena gyvybė. Šiuo tikslu jis pasirenka „tryliktojo apaštalo" vaidmeniui labai madingą aktorių Mišelį Pikolį (Brižit Bardo partnerį Moravijos „Paniekos" ekranizacijoje; netrukus pamatysime ir kitą Pikolio darbą — filme ,,Merginos iš Rošforo"), visada daugiau ar mažiau pabrėžiantį savo herojų   mįslingumą,  leidžiantį   numanyti egzistuojant  „antrąjį"  ir  „trečiąjį" jų  dugną.

Beje, „Vieno atliekamo žmogaus" operatoriaus darbas — aukščiausio lygio. Dinamiškos panoramos, lokalios spalvos, aštrūs, bet pateisinti rakursai, staigus kameros atsitraukimas, duodantis mums neramų pranašumą prieš juostos herojus (mes jau žinome, kad jie tuojau susidurs su vokiečių kolona, o herojai jos dar nemato), — visa tai suteikia eilei epizodų gyvą nervą, temperamentą. Geometrinis režisūros šaltelis, vyraujantis ekrane, o taip pat medžiagos „sušiuolaikinimas", pakviečiant vaidinti charakteringiausius 60-ųjų metų prancūzų ekrano „maištininkus", nulemia tai, kad filmas neatrodo autentiškas, - nepaisant visų operatoriaus ir pirotechniko pastangų.

 

S. Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1969-10, 03.08