Dar kartą Altonoje

Gausiems Sartro pjesės ir Akademinio dramos teatro spektaklio gerbėjams, be abejo, bus labai įdomu susipažinti su išeinančia į ekranus kinematografine „Altonos atsiskyrėlių" versija. Įžanginiuose šio italų filmo titruose daug garsių pavardžių. Pirmoji, po dramaturgo patraukianti dėmesį,  —  Vitorijas de Sika.

Šis žymus italų neorealizmo meistras, tokių klasikinių juostų, kaip „Dviračių vagys", „Šuša", „Umberto D.", „Stogas", kupinų nuoširdžios užuojautos „mažajam žmogui", kūrėjas neatsispyrė „ekonominio stebuklo" bangai. Jo paskutiniųjų metų produkcija, deja, terodo menininko degradaciją. Jau „Bume" de Sikos skepticizmas nukreiptas ne tiek į herojų, kiek į savo paties neprincipingumą. .. „Itališkose vedybose" ir novelių filme „Vakar, šiandien, rytoj" režisieriui belieka demonstruoti puikų profesionalizmą, nevengiant vulgarių atspalvių, užtikrinančių komercinę filmo sėkmę. „Taip, man nereikėjo statyti šių filmų", — dūsauja de Sika viename interviu ir tuojau po to išleidžia keletą visiškai menkaverčių detektyvų („Lapių medžioklė", „Didelis neapolietiškas apiplėšimas").

„Altonos atsiskyrėliai" pastatyti 1963 metais. Pasirinkęs aiškiai antifašistinę pjesę, neužglaistęs, kaip „itališkose vedybose" ar kokioje kitoje savo juostoje, aštrių problematikos (šiuo atveju — atsakomybės problemos) kampų, de Sika bandė save kūrybiškai reabilituoti. Iš dalies tai jam pavyko. Apie filmo savalaikį pasirodymą iškalbingai bylojo pasiutusi pjudymo kampanija, organizuota Vakarų Vokietijos spaudos. Revanšo ideologams, žinoma, negalėjo patikti nedviprasmiška ir rūsti paralelė, nusitiesianti nuo filmo herojų Gerlachų — šiuolaikinių VFR pramoninių magnatų dinastijos į nusikalstamą fašistinę  praeitį.

Filme daug paskirų vertybių. Tai Renato Gutuzo piešiniai — paklaikusi karo vizija,  —   kuriais  nuklotos  besislapstančio Gerlachų sūnaus Franco buveinės sienos. Įdomus aktorių darbai. Tai amerikietis Frederikas Marčas — Gerlachas-vyresnysis; jo paveiksle fizinis pasmerktumas (herojus serga vėžiu) sudėtingai siejasi su tuo dvasiniu, idėjiniu pasmerktumu, kuriuo herojų, kiek šlykštėdamiesi, ženklina autoriai. Mažai žinoma prancūzų aktorė Fransuaza Prevo Leni, išsigimusi aristokratinės šeimos atžala, tikras tamsių aistrų gniužulas. . . Maksimiliano Šelo (matyto „Niurnbergo procese") Francas, kurio traktuotė kiek asocijuojasi su mūsų Regimanto  Adomaičio analogišku darbu. ..

Dėl visų čia suminėtų filmo vertybių, be abejo, reikia apsilankyti kino teatre. Tačiau į meninę vienumą jos, tenka pasakyti, jungiasi gana sunkiai. Tikriausiai ne pati svarbiausia to priežastis — Sofi Loren, nesugebėjusi sukurti ryškesnės Johanos (ypač bejėgiškai aktorė atrodo scenose, kur, be jos, dalyvauja Brechto trupė „Berliner Ensemble"). Filmo meninis nelygumas pirmiausia, man regis, priklauso nuo  jo režisūros.

Reikia sveikinti de Sikos pilietiškumą, jo žūtbūtines pastangas išsiveržti iš masinančio lengvos komercinės produkcijos srauto. Bet šedevrui gimti sukliudė labai skirtingos autorių — dramaturgo ir režisieriaus — kūrybinės manieros, vedančios ekrane nesibaigiantį vidinį ginčą. Šaltas filosofinis Sartro racionalizmas stingdo de Sikos liaudišką temperamentą, atima jam įprastinį pasitikėjimą savimi, psichologinį režisūrinio potėpio sodrumą. Filme daug statiškumo; gal tik finalinėje tėvo ir sūnaus Gerlachų pasiaiškinimo scenoje režisierius atgauna savo tragiškąjį temperamentą, jaudinusį geriausiose jo juostose. Stebėdamas šiuos įtemptus, dinamiškus, gelžbetoninių konstrukcijų ir neramiai nutrūkstančių replikų kupinus kadrus, galvoji, koks galėjo būti šis filmas ir kokiu jis,  deja, netapo.

S. Macaitis

Literatūra ir menas, 1969 -11,03.15

Literatūra ir menas, 1969-11,03.15