Viltis kaip prabanga

Keista, bet rusų ekrane kartais dar gali išvysti ir paprastų, normalių žmonių. Štai režisieriaus Viačeslavo Krištofovičiaus „Adomo šonkaulio" erdvę apgyvendina ne mafioziai ir supermenai, ne prostitutės, „bomžai" ar saugumiečiai, o tiesiog vidutinioji inteligentija, išsaugojusi ganėtinai retą mūsų laikais (ir ypač retą ekrane) ramų gyvenimo stilių. Ir žanras kažkoks mielai senamadiškas - lyg ir tragikomedija, lyg ir koks buitinis psichologinis eskizas.

Kaip matyti ir iš pavadinimo, kūrinio centre -moterys. Tiksliau, vienų moterų šeima: paraližuota senelė, šeimos galva - ekskursijų vadovė Nina (Ina Čiurikova), dvi suaugusios dukros. Idilės čia nėra, senelė netinkamiausiais momentais šaukiasi dėmesio skambučiu, nuo pat ankstyvo ryto čia baramasi, bet ne iki visiems žinomų XX amžiaus pabaigos komunalinių isterijų. Greičiau burbuliuojama: „Mama, ji paėmė mano nuolatinį bilietą!" – „Tave juk tavasis „Žiguliu" nuveš". Ne tiek pyktis, kiek įpratimas, už kurio greičiausiai slepiama tarpusavio simpatija ir užuojauta. Net kai Nina, trūkus kantrybei, susakys savo nejudriai motušei, matyt, daug karčios tiesos, atlaidumas ir meilė greitai nugalės tas nelemtas „neigiamas emocijas".

Deja, teigiamoms emocijoms pagrindo neteikia nei gyvenimas už šių keturių sienų, nei buitis tarp jų. Lieka galimybė ironizuoti, ką Nina I. Čiurikovos lūpomis labai įtikinamai ir daro: tarkim, ji kiekviena patogia proga pati pabrėžia, kad dukros - skirtingų vyrų, abu su ja išsiskyrę. Kai nepavyksta intymus senstančios Ninos suartėjimas su nauju gerbėju, ironiškai susitaikius su dar viena nesėkme, I. Čiurikovos herojė išlydi jį tiesiog nepakartojama intonacija: „Jums labai tinka...glaudės su gėlytėmis".

Turbūt „Adomo šonkaulį" galima traktuoti ir kaip švelniai feministinį, antivyrišką filmą. Švelniai, nes scenarijaus autorius V. Kuninas ir režisierius - vis dėlto vyrai, be to, grubus šaipymasis vien iš to, kad žmogus priklauso tai ar kitai lyčiai, neatitiktų subtilios kūrinio intonacijos. Kad ir kaip ten būtų, vienoje scenoje susirinkę abu Ninos eksvyrai, naujasis gerbėjas, jaunesniosios dukters draugas (vyresniosios -laikinai „išgaravo", atrodo, į Sočį, ir, atrodo, ne vienas) greta keturių įvairaus amžiaus moterų atrodo daug už jas infantilesni, tuštesni. Būtent jiems reikia užuojautos, paramos, ir moterys - o kas joms belieka? - tą vyrijai ir teikia.

Kadaise tarybiniame kine apstu buvo tų kamerinių „šeimyninių" juostų. Pseudošlageriai, šiandien užtvindę ekraną, dar nebuvo aktualūs, grubius oficiozus mažai kas norėjo kurti, tad ir likdavo mažai pavojinga, žiūrovo palankiai sutinkama šeimos sfera. Šiandien toks filmas kaip „Adomo šonkaulis" - jau retas atokvėpis, kone raritetas. Dabarties kino fone jis originalus, nes išsaugojęs tikrumą, humorą, subtilumą ir dar tokią negirdėtą mūsų laikais prabangą kaip viltis. Nesiimu spręsti, ar būtume į jį atkreipę dėmesį, tarkim, prieš dešimt metų.

Saulius Macaitis

LM kino apžvalgininkas

Literatūra ir menas, 1991-20, 05.18