Rojaus nebus

Ar jums, pavargus nuo amžinų nepriteklių, bukinančio darbo, pompastiškų lozungų bei švenčių ir vis miglotesnės asmeninės perspektyvos, niekada nekilo noras šveisti pro langą rašomąją mašinėlę, popiergalius, vadinamus dokumentais, nykų darbo chalatą, kitus rūbus ir nuogam, kaip ponas Dievas sutvėrė, išeiti į šį, perfrazuojant Kandidą, „ne patį geriausią iš pasaulių"? Jeigu taip - pažiūrėkite vengrų filmą „Valsas ant banano žievės". Išvengsite kaltinimų dėl viešosios moralės pažeidimo, aišku, nieko gero nežadančių, o pats galėsite džiugiai identifikuotis su viena šio filmo heroje Ilona, pačiuose pirmuosiuose kadruose įgyvendinančia jūsų slaptą idėją.

Beje, dėl idėjų. 1987 metais, kai režisierius Peteris Bačas kūrė šį filmą, vengrų visuomenė dar buvo didžiai „idėjiška"- „brandus socializmas" įpareigoja! Tad nuogos merginos promenada Budapešto gatvėmis, natūralu, buvo sutikta ne kaip nekaltas hepeningas, o kaip priešiška ideologinė akcija. Juoba kad Ilona pražingsniavo pro 1848 metų revoliucijos paminklą, pro pionierių chorus bei milicininkus, kurie, it specialiai tam, kad patvirtintų sistemos humaniškumą, tą rytą nebuvo pasirengę tokiai provokacijai ir maitino balandžius. Juoba kad kapitalistiniai rašeivos spėjo nupaveiksluoti šį vaizdą ir paskleidė jį Vakarų spaudoje, pavadinę: „Nuoga laisvė ir policija vėliavų fone".

Skaudus „Valso ant banano žievės" prologas turi tradiciškesnę, nebe tokią originalią tąsą. P.Bačą pažįstame iš jo raiškesnių ir silpnesnių satyrinių juostų („Rojalis ore", ilgai draustas „Liudininkas"), ne išimtis ir šioji. Išsinuoginusi Ilona po prologo praktiškai dingsta (žinia, kur: į psichiatrinę), o autorių dėmesys perkeliamas į jauną chirurgą Kondačą, kuris, elementaraus žmogiško impulso vedamas, tada gatvėje apdengė nuogybę savo lietpalčiu. O lietpalčio kišenėje buvo jo dokumentai, o be dokumentų vengriškas „CBAĮB" nesutinka jo sutuokti su turtingų funkcionierių šeimos atžala Klara, o Vakarų spaudos pokšteliais susidomi intelektualūs jauni vengrų saugumiečiai, išdidžiai barstantys pokalbyje lotyniškus posakius... Virvutė vejasi, ir štai Kondačo švari biografija jau sugadinta - tiesiog „iš nieko", gerai pažįstama socialistiškai kafkiška dvasia, ir štai jau ir jam belieka panašiai kaip Ilonai deginti tiltus ir, deja, sekti jos likimo keliais.

Iš vienos situacijos išsunkdamas naują, prie vieno personažo prisegdamas kitą, Bačas rodo tam tikrą meistrystę, bėda tik, kad ir ta medžiaga, ir išvados nėra nauji, o ir juokas ne visada skoningas. Šio meistro darbuose visada stipriausia ne situacinis humoras ir net ne pikta satyra, o kartais pasireiškiantis mokėjimas tą satyrą atmiešti keista, lyg ir nederančia žanrui, egzistencinė melancholija. Laimė, tai yra ir „Valse...". Kai pasijunti visiškai pavargęs nuo Kondačo bėdų ir visuomenės idiotizmo, autorius visus personažus - Kondačą, jo mylimąsias, Iloną, kažkokius jo pacientus, sukčius, saugumiečius - suveda po šimtamečiais kaštonais ligoninės kiemelyje. Nežinia iš kur pasirodęs orkestrėlis groja žadėtą Nino Rotos stiliaus valsą, kadre vėl - Adomo ir Ievos nuogumas, lyg atgaila, lyg skatinimas viską pradėti nuo nulio, lyg prarasto rojaus viltis. Tik kodėl, kodėl tada taip nepakeliamai liūdna po šių neskubrių kadrų, kodėl sunku net šypsniu atsiliepti į ilganosio sukčiaus šūksnį, mestą nuogaliams: „Pirmyn, vengrai"?..

Saulius Macaitis

LM kino apžvalgininkas

Literatūra ir menas, 1991-21, 05.25