Atminties koridoriumi
Vienas naujausių Etorės Skolos filmų „Šeima" gali žiūrovui sukelti tikrą kultūrinių - ir pirmiausia kinematografinių - asociacijų griūtį. Pirmoji gana automatiška: tie, kurie tik dabar susipažino su Bernardo Bertolučio „XX amžiumi", negalės nepastebėti panašių laiko rėmų (Bertolučio: 1900-1945, Skolos: 1906-1986). Vėl visa epocha, o filmai, sakytum, demonstratyviai priešingi. Ten - freska, masių judėjimas, politinės aistros, dažniausiai ir nulemiančios asmeninius likimus. Čia - pabrėžtas kameriškumas, epocha - per vienos šeimos molekulę, istorinės politinės realijos - skirtingais mundurais, pastebimais nebent...pro balkoną ar šeštajame dešimtmetyje šeimos įsigyto nespalvoto televizoriaus ekrane. Kas iš to, kad kažkoks tolimas dėdė, kvailais pokštais virkdantis vaiką, -fašistas, kad dėl karjeros prie jų trumpam buvo prisišliejęs ir pagrindinio personažo, profesoriaus Karlo (Vitorijus Gasmanas) brolis, neįvykęs rašytojas Džulijus. Šeima atspari išoriniams dvelksmams, ji egzistuoja lyg save tenkinančioje terpėje, ir tame per dvi valandas mažai te-sikeičiančiame didelio buto interjere svarbiausia kitos sąvokos: gimimas, mirtis, išdavystė, kančia, draugiškumas, ištikimybė...
Kalbėdamas apie ištisus istorijos etapus, E. Skola jau nebe pirmą kartą taip save apriboja. Itališkąjį fašizmą („Nepaprasta diena") jis parodė per dviejų „raupsuotųjų" personažų kontaktą, apie paradus, manifestacijas tik klykė radijas. Prancūzų Liaudies frontą, karą, okupaciją, dabartį - per vieno geriausių savo filmų „Balius" dansingą. Prancūzų revoliuciją - per vieną karietą ir jos atsitiktinius pakeleivius (neseniai matyta „Varenų naktis"). Aštunto dešimtmečio italų inteligentijos sutrikimą - per vieną terasą („Terasa" - ir pavadinimas), kurioje susieina kryptys, srovės, karjeros ir nuotaikos. Bet „Šeima", ko gero, pats asketiškiausias, labiausiai vengiantis efektų kūrinys.
Tiesą pasakius, šeimos ekrane - tik punktyras. Beprotiška Tarkovskio „filmų filmo" idėja -nufilmuoti nuo gimimo iki mirties vieną konkretų gyvenimą - dabartiniam kinui dar nėra prieinama, nors Skolos juosta - žingsnis į tą pusę. „Baltos dėmės" šeimos istorijoje subtiliai paliekamos mūsų vaizduotei. Nevengiama banalumo: sakykim, dar tik regėdamas naivią garbanotą Beatričę, kol jaunutės nežinomos aktorės dar nepakeitė Stefanija Sandreli, ir ambicingą naujo šokio fokstroto specialistę Adrianą (vėliau ją, tapusią pianiste, kurs Fani Ardan), jau tvirtai žinai, kad tai ir bus dvi pagrindinės Karlo gyvenimo moterys. Trys tetos senmergės nuolat riejasi, bet naujame epizode regi tik dvi iš jų, neįprastai aptilusias, ir tau aišku, kad viena mirė „už kadro". Milijonas „Šeimos" antraplanių personažų pasirodo, dingsta, vėl išnyra arba ryškiais epizodais (ko vertas vien Filipo Nuarė prancūzas svečias, kukliai pasuojantis prieš agresyvią pietietišką Karlo gražbylystę!) įtraukia laiką pulsuojantį tarp tų keturių sienų į tą tikrą šeimos atmosferą, kuriai, sprendžiant iš savojo kartaus patyrimo, tokios pražūtingos visuomenės aistros. Nusiteikęs nostalgiškai, net nebepyksti ant režisieriaus, puikioje baigiamoje jubiliejaus scenoje verčiančio mus klaidžioti tarp lyg matytų, lyg naujų ateivių veidų: juk lygiai taip šią įsibrovėlių minią stebi visai žilas Karlas, atrodo, dar taip neseniai tame pačiame kambario kampe fotografuotas po krikšto su visai kitaip apsirengusiais vyresniaisiais...
Filmo leitmotyvas - buto koridoriaus su gausybe durų panoramos. Pats Etorė Skola vadina tai „atminties koridoriumi". Labai panašu ir į Ingmaro Bergmano kameros nuolatinį skverbimąsi koridoriais, kambarių anfiladomis, gal link kokių stebuklingų durelių („Fani ir Aleksandras")... Žinia, kad už tų durelių - nebūtis. Įvairių kraštų kino menininkai, peržengę tam tikrą amžiaus ribą, nuolat bando įteigti sau ir mums, kad tie koridoriai - be galo, kad žmonių atminties paradoksai kada nors vėl atgaivins mus - tarytum kokį neapčiuopiamą, bet šviesų blyksnį.
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1991-16, 04.20
