Aktoriaus solo
„Airik“armėniškai reiškia „tėtė". Gerai, kad šis naujo filmo pavadinimas yra tik paaiškintas, bet neišverstas, nedubliuotas dialoguose: taip jaudinamai, savitai skamba tas švelnus žodis berniuko, šaukiančio savo senelį, lūpose!..
Jaudina ir pats režisieriaus Henriko Maliano filmas. Trimis juostomis („Trikampis", „Mes ir mūsų kalnai", „Airik") jis atkakliai kopia į režisūrinio meistriškumo aukštumas, puoselėdamas savo temą mene, kurią būtų galima apibūdinti kaip nacionalinės tradicijos, nacionalumo ir intemacionalumo temą. Toli gražu ne paskutinę vietą H. Maliano kūryboje užima ir apmąstymai apie aukštus žmogiškus principus, kurie buvo aktualūs visais laikais.
Pamėgti režisieriaus motyvai filme „Airik" daugiausia koncentruojasi didelės nūdienės šeimos galvos Ovsepo, kurį ir sūnūs, ir anūkai meiliai vadina „airik", paveiksle. Jį vaidina iš komedinių epizodų bei didesnių rolių gerai pažįstamas aktorius M. Mkrtčianas, pastaruoju metu dėl kažkokių priežasčių pakeitęs savo populiarų vardą „Frunzikas" į griežtą „Mgeras" ir tuo sutrikdęs gausias savo talento gerbėjų gretas. Osetinas Adamas („Adamas ir Cheva"), įsipainiojęs į sudėtingą konfliktą dėl moterų emancipacijos... Nenuilstantis armėnas piršlys, leistinomis ir neleistinomis priemonėmis brukantis klientams savo „prekę" („Chatabala")... Epizodinis turkų (!) kontrabandistas gruzinų filme „Neliūdėk!", įvairiausiais niuansais ištariantis vieną vienintelį žodį: „Žinoma...". Plati jo herojų geografija ir visada iki smulkiausių detalių nušlifuotas meistriškumas. Ir dar: Mkrčiano personažai beveik visada išsaugodavo liūdnai rimtą kaukę, o žiūrovų salėje sukeldavo tikrą juoko uraganą. Prisimenate jo Liūdnąjį plėšiką iš bravūriško filmo „Aiskauda-66"? Visose savo piktadarybėse išsaugojęs niūrų inertiškumą, jis tik akimirką prieš žūdamas trankiai nusikvatojo, merkdamas mums, žiūrovams, ir su beprotišku „pietietišku“akcentu šūkteldamas: „Man visą laiką buvo įdomu, kuo gi tai pagaliau baigsis!..“
Ovsepas mums rodo daug kuo naują M.Mkrtčianą – puikų tragikomišką aktorių. Pagyvenęs ir kiek pavargęs jo herojus tik sapnuose regi įdealią šeimos darną. Tikrovė jam kelia problemas, nuo kurių atviraširdis tėtė Ovsepas tiesiog pasimeta. (Kartais, beje, tos problemos nebe aiškios ir žiūrovui: kokie kompleksai, pavyzdžiui, kliudo besikamuojančiam Ovsepo sūnui vesti jo suviliotą merginą?) Antai jis vaikšto po judrų Jerevaną su kažkokiu „mokslo veikėju“, pažadėjusiu protekciją Ovsepo jaunėliui. Lydimas nustebusių pakeleivio žvilgsnių, jis kopia į užmiesčio kalvas, braukia prakaitą, kūprinasi nuo nepakeliamos pažeminimo naštos, bet taip ir neįstengia ištraukti iš kišenės seniai paruošto kyšio.
Nepamirštami ir kiti Mrktčiano aktoriniai epizodai. Kai jis skaito šeimai notaciją – pusiau nugara, nusirenginėdamas, ruošdamasis miegui, nes rezonieriauti herojui – nepakeliama kankynė. Kai stovi po merginos, taip ir netapusios jo marčia, langu, nerangiai trypčiodamas nuo kojos ant kojos, gniaužydamas krepšelį su kažkokiomis kukliomis dovanomis, visa savo povyza išreikšdamas pasiutusį norą būti suprastu. Arba kai lieka dviese su savo draugu Stepanu, ir kai frontinės dviejų tautų atstovų draugystės prisiminimai verčia Ovsepą pasikeisti, dvasiškai atsipalaiduoti, kai jauti, kad jam ir be žodžių labai gera...
„Airik“ – charakteringas solo filmas. Taip jis buvo sumanytas, taip jį reikėtų ir vertinti. Prisimenant, beje, ir tuos puikius tarybinius aktorius, kurie dar tebelaukia panašaus tipo juostų.
Juozas Valainis
Literatūra ir menas, 1973-27, 07.07