Vasaros nesusipratimai

. . .Oranžinė ir rožinė, žalia, raudona ir violetinė -- atrodo, visos įmanomos spalvos susiliejo į vieną kakofoniją. Visa tai mirga prieš akis tokiu ritmu, kad, priblokštas kažkokių šokančių figūrų vaizdo, jau sunkiai beįskaitai įžanginius filmo titrus:  „Vasaros sapnai". . .

 

Tikrai, triukšmingi tie sapnai. Naujojoje „Mosfilmo" juostoje, pavadintoje „muzikiniu reviu" dažniausiai sapnuoja personažas, kuriam autoriai skiria didžiausias simpatijas, — dėdė Slyva, atkeliavęs į nūdienio ukrainiečių kaimo aplinką tiesiai iš ikirevoliucinio vodevilio. Pagirtina savybė užsnūsti kur reikia ir nereikia paaiškinama nesunkiai, prisimenant, kad jau pačioje filmo pradžioje dėdulė atakavo kolūkio bufetininkę, reikalaudamas baltosios. Degtinės po ranka nepasitaikė, bet dėdės pravardė, sprendžiant iš visko, užsitarnauta: scenaristas greičiausiai prisiminė populiarų liaudišką posakį „nosis kaip slyva". Taip pavadino herojų ir pasikliovė žiūrovų subtilumu...

 

Filmo kūrėjai tikėjo ir tuo, kad žiūrovai yra kažką girdėįę apie Šekspyrą. Tad kaip čia nesilinksminsi, matydamas Romeo, po balkonu dalykiškai dirsčiojantį   į   laikroduką!..

 

„Romeo ir Džuljetą" kolūkyje stato miesto blondinė Maša, deganti nekantrumu suteikti reviu kiasikinės rimties ir lyrinių gaidų. Bet ta lyrika vos blogai nesibaigia. Ne, galų gale ji, žinoma, baigiasi kolūkiniu fejerverku, kuriam pavydėtų ir Meksika, bet kiek nesusipratimų  mūsų   laukia   iki   to! . .

 

Pagrindinis„Vasaros sapnų" nesusipratimas tas, kad du vyrai iš stuomens ir iš liemens, karštai mylėdami savo žavias žmonas, nusprendžia parodyti šiek tiek galantiško dėmesio ir miesto gastrolierei. Blogai supratusios savuosius, Pavlina ir Galina (tokie žmonų vardai) puola į apoteozę nepamirštamoje naktinėje scenoje — basos ir vienmarškinės jos bastosi po mišką, aistringai dainuodamos kupletus, nukreiptus prieš visą vyrų giminę. Tiesa, „kameriniu" pergyvenimų aspektu čia neapsiribota. Į kovą už naują kaimo moralę energingai įsijungia kordebaletas ir milicija, mokslas (iš atskirų bruožų atkuriamas veidas) ir technika, dėdė Slyva ir bajanistas Pčiolka. Finalas, savo spalvingumu atstojantis prologą, leidžia tikėtis, kad vasaros sapnus pakeis tvirtas rudeniškas susitaikymas. ..

 

...Yra filmų, apie kuriuos sunku kalbėti rimtu tonu: menotyrinė terminologija atrodo bejėgė apibūdinti jų banalybę. Prie jų priklauso ir „Vasaros sapnai", besidangstantys tariamu „liaudiškumu", „žanro specifika". Tokie „Vasaros sapnai", patekę į dėkingą dirvą, radę nesusiformavusį žiūrovą, gali vienu motu užbraukti tai, ką estetiniam auklėjimui duoda mokykla ir spauda, televizija ir radijas, visos kitos instancijos, suinteresuotos, kad mene būtų vertinama tai, kas   tikrai   vertinga.

 

Saulius Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1973-26, 06.30