Antikos blizgesys ir skurdas
Pačiuose pirmuosiuose graikų meninio filmo ,,Antigonė" kadruose dėmesį kaustyte prikausto kilnių skulptūriškų bruožų moteris, kurios žvilgsnyje, eisenoje, santūriame geste slypi kažkas karališkai didinga, o kartu —- tragiškai pasmerkta. Tai karaliaus Edipo duktė Antigonė, kurią vaidina puiki graikų tragikė (ir karšta savo tėvynės patriotė), Elektros atlikėja to paties pavadinimo filme — Irena Papas.
Atrodo, jau vien tokios aktorės dalyvavimas turi užtikrinti filmui aukštą meninį rangą. Bet... žiūrint „Antigonę", nepaprastai ryškiai atsiskleidžia sena tiesa apie kino — sintetinio meno— prigimtį; vienas, tegul ir didelis, talentas, čia nieko nelemia , jeigu jo neparemia kitų kūrėjų pastangos.
„Elektrą“ statė puikus meistras Michalis Kakojanis (netrukus pamatysime jo „Graiką Zorbą"), narsiai atsisakęs vergauti klasikiniam tekstui. Bene ryškiausi filmo fragmentai buvo tie, kur autoriai iš viso nevartojo žodžio, o bandė perteikti tragedijos esmę specifinėmis kinematografinėmis priemonėmis. Vėjyje kaip gyvi plakėsi nukirpti Elektros plaukai, keldami tragiškos atomazgos nuojautą; Klitemnestros nužudymo scenoje po ekraną blaškėsi paklaikusios iš siaubo juodaskraistės moterys (choras ), primenančios didelius juodus paukščius. . .
,,Antigonę" statė režisierius Georgas Dzavelas. Dzavelas — ne Kakojanis. . . Lyginant abu filmus, nesunku padaryti tokį „atradimą". Teatrinė „Antigonės" prigimtis filme ne tik nenugalėta, ji — norom ar nenorom — dar pabrėžiama statiškomis mizanscenomis, butaforinėmis smėlio audromis, mėgėjišku grimu, natūrinėse scenose darančiu ypatingai nemalonų įspūdį. Sofoklio tekstas, specialiai neadaptuotas ekranui, skamba be galo sunkiai, varginančiai, nuobodžiai. Iliustratyvinis ekranizuotųjų principas (net kulminacinė scena čia iškyla paskirais „gyvaisiais paveikslais", iliustruojančiais pasiuntinio pasakojimą) naikina jausmų dramos įtampą, primena mokyklinį diafilmą, sukurtą pagal programinį literatūros veikalą.
Lieka Irena Papas, pradinė jos Antigonės pasiaiškinimo su seserimi Ismena scena. Paskui ir herojė nueina į antrąjį planą, užleisdama vietą ekrane karaliaus Kreonto pergyvenimams . Be to, subtitruotoje ,,Elektroje" galėjome žavėtis graikų kalba, turtingų atspalvių kupinu aktorės balsu. „Antigonė" dubliuota. Neturiu nieko prieš Tamarą Siominą, „paskolinusią“ Irenai Papas savo balsą, tačiau iš visko sprendžiant, Sofoklis — ne jos stichija.
Lūkesčiai apvilti... „Antigonėje“, tiesa, blizga senovinių kostiumų, papuošalų, ginklų įvairovė, bet tai dirbtinis blizgesys, tolimas tikrajai Antikai.
S. Kovas
Literatūra ir menas, 1968-35, 08.31