„Ar, ponia, matėt šitą kiną?“
Mergaitės neapsiriko. Man neteko skaityti airių rašytojos Ednos O'Brajen romano, pagal kurį filmas pastatytas, tačiau, iš visko sprendžiant, ši autorė - idėjinė ikirevoliucinės įžymybės Čarskajos arba lenkės Mnišek draugė. Atodūsių literatūra, apie kurios polėkį galima spręsti iš nelaimingos herojės atradimų („Kaip žmonės blogai pažįsta vienas kitą!..", „Norėčiau gyventi su tavim negyvenamoje saloje...", „Tu švelniai niūrias mano egzistavimo dienas, buvai man gyvenimo prasmė" ir t.t., ir t.t), sudomino režisierių Desmondą Devį, pasirinkusį nedėkingą uždavinį: papasakoti nudilusią „trikampio" istoriją rimtu veidu.
Naivioji Kesė (tiesa, jos naivumu daugiau tenka patikėti, pasitelkiant į pagalbą „garbės žodį"; aktorė Sara Mailz vaidina kažkokį keistą vaikiškumo ir rafinuotumo konglomeratą), blogas vyras, skubantis save demaskuoti citatomis iš Nitčės („Eidamas pas moterį, nepamiršk pasiimti rimbą") ir „gamtos kūdikis", primityvus, civilizacijos nesugadintas žvejys - šios visais atžvilgiais romantiškos istorijos herojai. Pastatytas palyginti neseniai, 1966 metais, kada jau egzistavo „įtužusiųjų" anglų kinas - ir „Toks sportinis gyvenimas", ir „Medaus skonis", - Devio filmas daro keisto anachronizmo įspūdį; čia atvirai ir monotoniškai liūdima dėl „senosios, gerosios" židinių Anglijos laikų.
Prisipažinsiu, man gana įtartinas pasirodė ir tas „jausmų tyrumas", kurį filme įžiūri kai kurie optimistiškai nusiteikę recenzentai. Tiesa, O'Brajen ir Devis puritoniškai saugo savo idealiąją heroję nuo nupuolimo: čia išvengta netgi „neteisėto" Kesės ir žvejo bučinio, kurį sutrukdo klasikinis beldimas į duris. Bet šalia to filme klesti užmaskuotas amoralumas. Kai, netekęs kantrybės, vyras pagaliau klausia Kesės, kodėl ji už jo ištekėjusi, herojė kukliai prisipažįsta, esą, intymiomis glamonių minutėmis ji įsivaizduodavusi šviesų žvejo paveikslą. . .
,,Čia buvau laiminga" turi pasisekimą, kuris verčia susimąstyti. Iš dalies, filmas skirtas lengvatikiams, tiems patiems, kurie patikėjo, jog „Itališkas apiplėšimas" tai socialinė komedija, o ,,Špagos ir skraistės" filmų serija su nepakeičiamu Žanu Marė — svarus menininkų humanistų žodis prieš neteisybę. Labai daug dvasinio peno juosta suteikia mokinukėms arba, atvirkščiai, toms prisiekusioms kino gerbėjoms, kurios tebegyvena Roberto Teiloro laikų prisiminimais. Iš tiesų, koks malonumas: prie kavos puoduko pakeikus šiuolaikinį jaunimą ir visapusiškai aptarus naują kaimynės šukuoseną, staiga nerti į ,,intelektualinę" sferą („Ponia, matėt šitą kiną? Ak, žinot, aš taip verkiau. . .").
Nemaloniausia, kad panašių filmų pasisekimą tenka aiškinti dar ir kaip provinciališko snobizmo išdavą. Tam tikrai žiūrovų daliai pagrindinis filmo vertinimo kriterijus — kino firmos etiketė. Žodžiai „anglų", „italų" jiems turi tam tikrą magišką prasmę, jiems nepaaiškinsi, kad kiekvienoje kinematografijoje šalia reikšmingų kūrinių yra ir šlamšto. Piktai fantazuojant, nesunku įsivaizduoti eiles prie kasų, kur eina „Užmirštų protėvių šešėliai" arba „Fokusininkas", pasirašyti kokių nors periferinių Vakarų Europos kino studijų.
Beje, tai atskiro (ir skaudaus) pašnekesio tema. Pasakysiu tik, kad antrasis savaitės filmas — prancūzų „Nuotykių ieškotojai" — sutraukė žiūrovų minias jau dėl kitų priežasčių. Tie, kas pasiilgo ekrane spalvingo, kupino nuotykių reginio, čia ras (bent iki pusės filmo) daug įdomaus. Meistriška režisūra, puiki aktorių — tame tarpe Kanados lietuvaitės Džoanos Šimkus — vaidyba, tobulas operatoriaus darbas. . . Ir vis dėlto, prisiminus „naujosios bangos" atstovo režisieriaus Robero Enriko debiutą — rimtą Prancūzijos politinės kasdienybės panoramą „Puikus gyvenimas", — darosi liūdnoka. Romantizuodamas paprastumą žmonių santykiuose, mūsų prieštaringame amžiuje negrįžtamai dingusį, menininkas kartais pristinga gelbstinčios ironijos, o neretai atiduoda duoklę ir visagalinčiai dievaitei Komercijai. . .
S. Macaitis
Literatūra ir menas, 1968-34, 08.24
