Mašinos ir žmonės
Prieštaringą įspūdį palieka amerikiečių filmas„Didysis prizas" - reginys, iššaukiantis eilę neišvengiamų „bet", o tuo pačiu metu pribloškiantis savo užmojumi bei energija. Blogų nervų ar netreniruoto vestibuliarinio aparato žmonėms šį filmą, matyt, bus sunkoka žiūrėti: beveik tris valandas gigantiškame plačiaformačiame ekrane lekia, viena kitą aplenkdamos, susidurdamos, beprotiškai kaukdamos šiuolaikinės lenktyninės mašinos. Operatoriaus technika šiuose kadruose tokia tobula, kamera, filmuojanti iš lekiančios mašinos, taip perteikia greičio pojūtį, kad garsusis „dalyvavimo efektas" triumfuoja kiekviename viraže.
Ir vis dėlto šis įspūdingas reginys perauga paprasto atrakciono lygį. Greitis ir spalva čia susilydo į keistą poetinį akordą, o kartais, kai kamera iš paukščio skrydžio aprėpia žvilgsniu mašinų pilną autostradą, pastebi, jog, maštabams pasikeitus, lenktynininkų mašinos supanašėja su šliaužiančiais vabalėliais. . . Arba vėl: autoriai multiplikuoja besisegančio šalmą lenktynininko judesį, vienišą mašiną — ir plačiaformatę drobę užpildo smulkūs, vienodi, kaip vandens lašai, jų atvaizdėliai. Atrodo, visi žmonės -- lenktynininkai, visas pasaulis — alsinančios lenktynės: metafora, primenanti pasaulį — regbio rungtynes anglų juostoje „Toks sportinis gyvenimas".
Nemaža naujajame filme tokių prasmingų kadrų. Kamera, fiksuodama patį lenktynių įkarštį, nelauktai pastebi šalia trasos besivartantį prieštvaninį ratą, --- ir susimąstai apie amžių sąšauką, apie civilizacijos tempus. Kažkokie beveidžiai žmonės skubiai nuneša šalin sutraiškytą lenktynininko kūną, - lygiai taip pat, kaip prieš kiek laiko kiti beveidžiai žmonės tempė pakeisti sumaigytą automobilį. Negali nepagalvoti apie tos civilizacijos kainą. . . Tačiau mintį, kad ir kaip tai būtų paradoksalu, filme budina tik šios ir panašios scenos; o tada, kai į ekraną ateina ne mašinos, bet žmonės, juos palydi banalumas ir nuobodulys — nepaisant viso filme dalyvaujančių aktorių žvaigždyno.
Psichologinės filmo linijos jokiu būdu netampa lygiavertėmis greičio stichijos partnerėmis. Tipiškas amerikinis „self made man" — Pitas Aronas (akt. Džeimsas Garneris), skinantis sau gyvenimo kelią alkūnėmis ir nesusilaukiantis nei ypatingo autorių pritarimo, nei nuvainikavimo; Stodardas Skotas (akt. Brajanas Bedfordas), kurį fanatiškai melstis greičio stabui verčia nepilnavertiškumo kompleksas: žuvęs jo brolis buvo geresnis lenktynininkas; nudėvėta, pavargusi žmogiškoji mašina — lenktynininkas Sartis (akt.Ivas Montanas); jo ciniška žmona (akt.Ženevjeva Paž), stropiai besilaikanti aukštosios visuomenės ,,žaidimo taisyklių"; labai teigiama žurnalistė Luiza Frederikson (akt. Eva Mari Sent), po demonstratyvios nepriklausomybės kauke slepianti baisų vienišumą; samurajų palikuonis, pakeitęs kardą į „ekonominį stebuklą" (kaip visada, puikus Tosiro Mifunė), - visi šie personažai dramaturginiu atžvilgiu nėra itin nutolę nuo tradicinių Holivudo stereotipų. Talentingi aktoriai ir režisūra stengiasi glaistyti scenarijaus banalumus, bet pasitaiko, kad šie, nepaisant to, triumfuoja,- sakysim, finale, kai į finišo tiesę išlekia dviejų konkurentų dėl gana reklamiškai žavios Pat --- Arono ir Skoto — mašinos.
Beje, dubliažas ir šį kartą tik pabrėžia filmo silpnąsias puses. Tai, kas originale skambėjo šiek tiek abejotinai, melodramatiškai, dabar skamba jau labai pigiai. Iliustruodamas mintį, pateiksiu mažytį pavyzdį. Žiūrėdamas ,,Didįjį prizą" pirmąsyk, atkreipiau dėmesį į nedidelį Lizos vaidmenį suvaidintą populiarios prancūzų aktorės ir dainininkės Fransuazos Ardi. Jos herojė buvo idėjinė ,,hipių" draugė; žavėjo jos gyvenimo principų bei reakcijų natūralumas, sugebėjimas visada iki galo išlikti savimi. Nebuvo tos nuostabos, pasipiktinimo, koketavimo, kurį girdi dubliuotos Lizos, atsakančios į nepažįstamų vaikinų klausimus, balse. Vietoje sukaupto natūralumo — ekrane tik ordinarinė lengvo elgesio panelė. . .
Augant žiūrovo išprusimui, dubliažas palaipsniui darosi vis opesnė problema. Matyt, mūsų kinofikatoriams reikėtų drąsiau pasinaudoti Maskvos „Metropolio“ patyrimu. Ten reguliariai demonstruojami originalūs užsienio filmų variantai. Šalia utilitarinės prasmės, pasireiškiančios efektyvia pagalba studijuojantiems kalbas, tokie renginiai neabejotinai turi ir estetinę.
Tačiau grįžkime prie „Didžiojo prizo". Baigdamas norėčiau tik supažindinti su mūsų ekranuose debiutuojančiu filmo statytoju Džonu Frankenhaimeriu. Tai palyginti jaunas, puikiai įvaldęs savo amatą ir, be abejo, turįs ką pasakyti menininkas. Bet -- nevientisas. Jo patriotinę Pasipriešinimo laikų istoriją „Traukinys" menkina policinio filmo ėjimai, o šalia dramatiško „Alkatraso paukštininko" stovi „Antruoju pavidalu" — duoklė vulgariam froidizmui. Geriausias Frankenhaimerio kūrinys kol kas yra 1963 m. pastatytas filmas „Septynios gegužio dienos", vieno JAV vyriausybinio sąmokslo istorija, skambanti nedviprasmiškai, piktai ir aktualiai. „Didysis prizas" jai neprilygsta: čia daugoka kompromisų, daugoka išoriniu blizgesiu pridengtų „oro duobių". . .
S. Kovas
Literatūra ir menas, 1968-37, 09.14
