Poezijos varpais

Praeitame "Literatūros ir meno" numeryje išspausdintas įdomus skaitytojo ir kritiko pokalbis apie poeziją. Aptardami konkrečius lietuvių poezijos reiškinius, autoriai iš esmės liečia bendras meninės kalbos atsinaujinimo, amžinojo poetinės logikos ir „sveiko proto" konflikto problemas. Tam tikra prasme tai universalus pašnekesys, todėl jį prisiminiau ryšium jau su kitos meno rūšies kūriniu - meniniu filmu „Dienos žvaigždės" („Mosfilmo" studija), kuriame padarytas įdomus bandymas šiuolaikinės kino kalbos priemonėmis atskleisti poetinio mąstymo ištakas.

Publicistinis naujojo filmo, sukurto pagal puikią poetės Olgos Bergholc autobiografinę knygą, skambesys, manau, niekam nekels abejonių. Pradėdamas ir baigdamas juostą amžinosios ugnies, degančios Marso lauke, vaizdu, atkurdamas kraupias Leningrado blokados realijas (blokada čia apskritai pavaizduota taip, kaip dar nematėme tarybiniame kine), režisierius Igoris Talankinas stengiasi perteikti mūsų liaudies dvasinį grožį ir atsparumą, leidusį jai įveikti tokius išbandymus, kokių dar nežinojo žmonija.

Ir vis dėlto esu įsitikinęs, kad „Dienos žvaigždžių" žiūrovų auditorija griežtai pasidalys į filmo entuziastų ir priešininkų stovyklas. Atsiras nemaža žiūrovų, kurie prikiš filmui, esą, humanistinės jo idėjos skęsta užšifruotų, sunkiai suvokiamų vaizdų chaose. Tą patį skaitytoją, kurį šokiravo poeto eilutės apie „molio sapną" ar „raudonus gyvulius", erzins ir toks filmo kadras, kai šiuolaikinio Leningrado gatvėmis, kupinomis tūtuojančių automobilių, žengs keista Boriso Godunovo laikų procesija, kai purvinu asfaltu šlepsės basos caro tremtinių kojos...

Pažvelkime giliau, ar šiame tariamame minčių bei vaizdinių chaose nėra savos logikos.

Filmo herojė - poetė Olga (nebūtinai Olga Bergholc, nors čia išliko kai kurie biografiniai motyvai ir net išorinis panašumas). Praleidusi vaikystę rusų senovės mieste Ugličiuje, Lenino mirties dienomis parašiusi pirmąjį eilėraštį, pergyvenusi blokados klaikumus, praradimo neviltį, mūsų dienomis - vieniša tvistuojančio jaunimo būryje, pavargusia ranka dalijanti autografus, ši moteris, kaip ir dera tikrai poetei, nepaprastai jautriai reaguoja į aplinką. Jos mintis rutuliuojasi ne racionaliai, bet pagal savus, nepakartojamus, neretai įnoringus dėsnius, nulemenčius staigų filmo montažą, visišką atsisakymą nuo chronologinio nuoseklumo, kurio, beje, niekada ir nerastumei jautraus žmogaus, apmąstančio savo nueitą kelią, mintyse. Antai Olia (akt. A. Demidova) zooparke pamato pakinkytą ponį: lankas virš jo grakščios galvutės herojei tuojau pat sukelia vaikystės prisiminimus, kai jai, dar mažai mergaitei, Ugličiaus vienuolyno- muziejaus sargas rodė garsųjį Valdajaus vežlankį ir skambino jo varpeliais. Varpelių melodija mergaitei, savo ruožtu, kėlė kitas asociacijas (ir čia ekranas pasitelkia tikrai sudėtingą stilistinę figūrą: viziją prisiminimuose), priminė girdėtą istoriją apie Ugličio varpą, kuris kažkada davęs ženklą liaudies rūstybei, prasiveržusiai po caraičio Dmitrijaus nužudymo. Borisas Godunovas tada žiauriai susidorojo su varpu: jam ištraukė varinį liežuvį ir kartu su tremtiniais pasiuntė į Sibirą.

Poetinės vaizduotės jėga leidžia Olgai ne tik nepaprastai ryškiai atkurti senų dienų įvykius, ji padaro pačią poetę  šių įvykių dalyve. Tai ji, dar mažytė Olenka, buvo raudonskraistis caraitis Dmitrijus, kurį žudė Danila Bitiagovskis, toks panašus į kažkada sutiktą šaipūklį čigoną. Tai ji kartu su paklaikusia iš siaubo minia bėgo siaurais Ugličiaus vienuolyno praėjimais, ją, Boriso Godunovo tarnų pririštą prie stulpo, čaižė nesibaigiančio lietaus rimbai... Kartais vaizdiniai ir realybė susilieja į keistą poetinį akordą net tame pačiame plačiaformačiame kadre. Tai ir jau minėtas kadras, kur Olga su kitais tremtiniais tempia pasmerktąjį varpą šiuolaikinio Leningrado gatvėmis. Ir kelionės į prieplauką epizodas, „gyvenimiškosios logikos" požiūriu irgi galįs pasirodyti absurdišku. Čia realiai nutapytas fonas — prieplauka, beglobiai, tėvas kareivio uniforma, vedantis už apinasrio baltą žirgą, — bet sėdinti ant jo Olenka ir vėl vilki savo vaizduotės rūbais, raudonąja caraičio skraiste: ji pirmąkart vyksta į didelį miestą, ji kupina saldaus nerimo bei laukimo, kuris, Olgos Bergholc žodžiais tariant, yra „visada stipresnis, negu pati laimė“.

„Dienos žvaigždės" atstovauja tai šiuolaikinio kinematografo krypčiai, kurios atstovai stengiasi ekrano priemonėmis perteikti vidinį žmogaus minčių bei jausmų pasaulį, ir ne veltui vienas kino režisierius pavadino I. Talankino filmą garsios Felinio juostos „8 1/2" (iš esmės, šios kinematografo krypties apogėjaus) replika. Tai įdomi, bet ne visai tiksli paralelė. Naudodamiesi panašiomis išraiškos priemonėmis, nevengdami pateikti ekrane įsivaizduojamą sceną kaip objektyvią, abiejų filmų autoriai siekia skirtingų tikslų. Felinis konstatuoja dvasinį menininko sutrikimą, prarastos harmonijos ilgesį: „Dienos žvaigždžių" herojės pasaulis visada, net didžiausių išbandymų dienomis, net ir keisčiausiame minties šokyje, yra harmoniškas. Atsisakydamas bet  kokios autoironijos, būdingos ,,8 1/2" statytojo braižui, Talankinas išlaiko greičiau romantinę intonaciją. Be to, jis kuria giliai nacionalinį filmą, jautriai sekdamas, kaip senoji rusų kultūra — dainingos vienuolynų architektūros linijos, kaltas cerkvių svogūnėlių auksas, įdvasintas operatorės Margaritos Pilichinos kameros, — ugdo ir puoselėja būtent rusų poetę, blokados dienomis ne tik nepamiršusią savo tautybės, bet ir radusią jėgų apie ją priminti kitiems... Varpo motyvas, lydintis filmo kadrus, — tai dar ir liaudies balso, bundančios tautos sąmonės motyvas, primenantis giliai prasmingus Olgos Bergholc žodžius:

,,...Jis užgiedojo, užgaudė virš mano galvos, kaip tada, bet šis garsas man dabar vis dėlto buvo kupinas naujos jėgos ir naujos reikšmės: tai buvo balsas, perspėjantis visus, kas vėl sumanė nuskriausti vaiką karu, badu, našlaičio dalia, perspėjantis, jog atpildas budi, jog varpas — poetas pirmasis jį pašauks."

S. Macaitis

Literatūra ir menas, 1968-31, 08.03