Šnipų ir multfilmų klystkeliai
Multiplikacijos meno gerbėjai šią savaitę turi pagrindo džiaugtis: „Kronikos" kino teatras demonstruoja keletą naujų tarybinių multfilmų, iš kurių ypatingo dėmesio nusipelno labai juokinga ir pikta detektyvo parodija — „Šnipinėjimo aistros" (scenarijus — žinomo fantasto bei satyriko L. Lagino, režisierius — E. Hamburgas, „Sojuzmultfilmo" studija).
Neilgame dvidešimties minučių filme (beje, ironiškai padalytame į dvi „serijas") randi tiek daug išjuoktų žanro štampų, kuriais neretai pavaišina mūsų studijos, kad naujų detektyvų kūrėjai, prisimindami „Šnipinėjimo aistras", matyt, turės dėl ko susimąstyti. Ryškų komišką efektą kelia visų pirma tas puikiai pažįstamas užsienio žvalgybos tikslų ir priemonių neatitikimas: pasitelkusi radiją, televiziją, elektroniką, sudėtingiausią techniką, visa klastingiausių šnipų armija bando pagrobti. . . stomatologinę kėdę. Kliuvo ir charakterių štampams: neatsitiktinai visi kontržvalgybininkai panašūs it vandens lašai. Tos pačios kvadratinės žiaunos, „protingos pavargusios" akys, vos ne tos pačios pavardės, — skiriasi tik antpečiai.
Tačiau bene reikšmingiausias filmo autorių pasiekimas tas, kad jiems pavyko išjuokti šnipomaniją, kai, atrodo, kiekvienas, kad ir nereikšmingiausias juostos personažas yra užsienio ar mūsų žvalgybos bendradarbis. Išeini iš kino teatro, kur demonstruojamas panašaus polėkio filmas, ir baugiai susigūži prieš kiekvieną praeivį, paprašiusį tave ugnies. . . Utriruodami šį reiškinį, kaip ir pridera parodijai, „Šnipinėjimo aistrų" kūrėjai reikšminga bylos figūra padaro žindomą kūdikį, o milicijos šunį Džulbarsą konspiraciniais tikslais priverčia persirengti katinu.
Filme pasityčiota ir iš pamėgtų užsieninės produkcijos šablonų: žvalgybinio technicizmo „idee fixe“, kadrai su lėktuvu apeliuoja į Džeimso Bondo seriją, rezidentės gausios kaukės, — žinoma, į „Fantomasą". Tačiau pagrindinė satyros ugnis čia nukreipta į mūsų detektyvą, jau porą dešimtmečių tebegyvenantį „Žvalgo žygio" laurais.
Vilniečių minios, užplūdusios „Kroniką“, rodo, kaip mūsuose mylimas lakoniškas ir šmaikštus multiplikacijos žanras. Didžiulį pasisekimą šį pavasarį turėjo „Žinijoje" surengti „Sojuzmultfilmo" studijos kūrybiniai vakarai. Bet apskritai multiplikacija mūsų kino teatruose dar tebėra podukros vietoje. Liūdna darosi, pavarčius gausius mūsiškių ir užsieninių multfilmų, kuriais disponuoja kinofikatoriai, sąrašus. Čia daug tikrų šedevrų, premijuotų festivaliuose, nuskambėjusių visame pasaulyje: Popesku-Gopo filosofinės juostos, anglų „Automanija 2000", čekų „Parazitas", jugoslavų garsios Zagrebo mokyklos pavyzdžiai, mūsų „Vieno nusikaltimo istorija", „Laimė — ne skrybėlėje" ir kt. Deja, visi, norintieji pamatyti šiuos filmus, turėjo tik menką, atsitiktinį šansą. Specialūs multfilmų seansai suaugusiems — be galo reti ir nereguliarūs, reklama multfilmą nutyli, neapsieinama ir be kuriozų, demonstruojant tokį filmą šalia meninio (antai, švelniai tariant, netaktiškai atrodė linksmi vengriški „Gustavo nuotykiai" šalia juostos, skirtos tragiškai žuvusio Jevgenijaus Urbanskio atminimui).
Nemažai multfilmų parodo televizija. Bet tai irgi ne išeitis: žiūrovui atimama galimybė įvertinti plastinį juostų grožį, o kai kurie multfilmai, paremti spalvų dramaturgija, apskritai praranda prasmę. Gal būt, reikėtų multiplikacines juostas demonstruoti tik kuriame nors viename kino teatre, kad žiūrovas žinotų: eidamas čia žiūrėti meninio filmo, jis visada pamatys ir savo mėgiamą „multį". Gal būt, reikalingas koks kitas, tegul ir kompromisinis, sprendimas. Aišku tik viena: tai spręstina problema.
S.Macaitis
Literatūra ir menas, 1968-30, 07.27
