Saldžiarūgštė satyra

Alberto Sordžio vardas kino reklamoje visada garantuoja filmo pasisekimą. Einama net ne į filmą, o „žiūrėti Sordžio", kaip ir dabar, ekranuose pasirodžius italų juostai „Eismo reguliuotojas".

Ir štai jis, Sordis! Vos praslenka pirmieji filmo kadrai, per salę nurieda pritariantis dūzgimas. Viskas atpažįstama: ir pseudodramatiškai, it Pjero kaukėje, išlenkti antakiai, ir nevalinga šypsena, ir bukokas sentimentalių, galinčių tuoj pat apsiblausti ašara, akių žvilgsnis.

Tipą, susiklosčiusį ankstyvuosiuose Felinio filmuose („Baltasis šeichas", „Mamyčių sūneliai"), Albertas Sordis eksploatuoja jau daugelį metų. Charakteringas nevykėlis, kabotinas, stebėtinai bestuburis žmogelis, kaip vėliavą nešantis per gyvenimą savąjį nepilnavertiškumo kompleksą, o kartu ir kenčiantis, naiviai siekiantis tiesos, harmonijos - toks buvo Sordis daugumoje mūsų matytų filmų, pradedant „žurnalistu iš Romos" ir baigiant „Bumu". Be galo varijuojant tą pačią temą, aktoriaus profesinis meistriškumas neabejotinai augo, bet kartu tose juoko bangose, kurios lydėdavo tragikomiškus Sordžio herojų nuotykius, užuojauta, keistai susilydžiusi su panieka, užleisdavo pastarajai vis daugiau vietos. Keitėsi herojus, keitėsi ir aktorius, tačiau šias permainas, kiek teko pastebėti, lėmė ne tiek permainos konkrečiame socialiniame nūdienės Italijos gyvenime, kiek tam tikrų patologinių bruožų pasirodymas Sordžio kūryboje.

Iš tiesų, sunku bent kiek simpatizuoti Sordžio herojui filme „Eismo reguliuotojas" - Otelui Čelečiui, nes jis išsyk taip sukompromituojamas,  kad kelio atgal lyg ir nebėra (tai pasakytina ir apie naujausią Sordžio rolę filme „Draudimo kasos gydytojas", neseniai parodytame VI Maskvos tarptautiniame kino festivalyje). Prieš mus - tokia apgailėtina asmenybė, kad kartais, stebėdamas jos gestus, grimasas ir čia pat dūžtančias niekingas pretenzijas prisimeni vieną Kafkos herojų, įnoringos ir šaltos vaizduotės paverstą vabzdžiu. Bekraštis Sordžio sukurto tipo infantilumas visada glaudžiai susijęs su potraukiu į konformizmą, čia virto paprasčiausiu kretinizmu, kuris, žinia, neturėtų būti satyrinės komedijos objektu.

Antra vertus, filme yra viena scena, kuri parodo aktoriaus ir režisieriaus Luidžio Dzampos neišnaudotas galimybes įkvėpti kūriniui gilesnę prasmę. Visų apjuokiamas pastumdėlis Čeletis pagaliau įlenda į išsvajotąjį autoinspektoriaus mundurą. Nelauktas efektas: juoda odinė striukė ir kragai tuoj primena kadrus iš kito Dzampos filmo, narsios satyros „Inspektorius inkognito" atkūrusios italų fašistų siautėjimą trečiajame dešimtmetyje. Atsitiktinė praeivio replika („Aš maniau, vokietis") lyg parodo autorių norą mesti akmenį į tą klampų smulkiaburžuazinį liūną, kuriame tarpsta fašizmas. Tai patvirtinta ir žiauri, palydima kimaus „che che", uniformuoto Čelečio - Sordžio šypsena, skirta savo buvusiems įžeidėjams. Deja, scena nebeturi jokio logiško tęsinio: ekrane išsivysto dramaturgine prasme neoriginali saldžiarūgščio jumoro pagardinta Čelečio ir miesto mero konflikto istorija, gana naiviai agituojanti patikėti, kad teisybė visada bus turtingesnio pusėje.

Galima tik pridurti, kad merą vaidina Vitorijas de Sika, - kaip visada, „pikantiškai" žilas ir žavus, - ir kad nuovargis, nuspalvinantis vaidmenį, atspindi, matyt, ne tiek rolės peripetijas, kiek protingo menininko nerimą dėl konformistinių filmų apie konformizmą, užplūdusių nūdienės Italijos ekraną.

 

S. Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1969-16, 11.15