Į bulvarą

Įdomu, ar kas nors prisimena vos prieš ketverius metus mūsų ekranuose demonstruotą prancūzų juostą „Septintasis taikinys'? Na, gal kokie vieniši Lino Venturos gerbėjai: senstantis aktorius šiame filme kūrė rašytoją, besiginantį nuo kažkokių neaiškių reketininkų ar šantažistų. O kas režisierius? Linkęs kirsti lažybų, kad net fanatiški Vakarų filmografijos žinovai (tokių yra, ir ne tik tarp kritikų) pamiršo šią pavardę - Klodas Pinoto. Nes režisūra čia visai anoniminė, kaip tūkstančiuose kitų „pif paf“ žanro filmų, nes tokia ji ir ekranuos pasirodančiame „Bume", kurį pasirašė tas pats Pinoto. O vis dėlto šį filmą mačiusieji prisimins, ir, tikiuosi, maloniai.

Tiesą sakant, ir „Bumas" - iš tų kūrinėlių, kuriuose   „nieko   nėra".   Vidutinių   buržua šeimynėlė, kurioje anksti bręsta trylikametė mokinukė Vik. Svarbų vaidmenį turinti šeimos buitis, bet ne ta mikrostebėjimų buitis, iš kurios išsilukštena Eriko Romero pamėgtos maksimos (prisimenat „Žalią spindulį", „Mano bičiulės draugą", „Keturis Reinetės ir Mirabelės nuotykius'"?), o tiesiog maloniai spalvinga buitis, brandinanti anekdotą. „Rimti" personažų rūpesčiai, pavyzdžiui, komplikuoti tėvelių tarpusavio santykiai, dar komplikuotesni su personažais „iš šalies", besiskverbiančiais į Beretonų šeimos idilę, su bundančio moteriškumo svaiginama dukrele, dėl jos tėvai ypač pasimetę. Mergaitės pagrindiniu vedliu po emocijų pasaulį nelauktai tampa bohemiška, svetimose meilės intrigose it šampane „besimaudanti" senelė.

Beje, kodėl „nelauktai"? Senelė Pupeta, kaip ir visi kiti šio savaip žavaus filmo herojai, -tradicinis prancūzų bulvarinės komedijos personažas. Laikas suprasti, kad „bulvarinis" -apibūdinimas, ne visada vartotinas niekinamąja prasme, kad bulvarinėse pjesėse daug ir noriai vaidino Federikas Lemetras, Sara Bernar, kad, pavyzdžiui, koks Luji Žuvė irgi statė ne tik Klodelį ar Moljerą, o irMarselį Ašarą! Kine ne per seniausiai susidūrėme su keista Aleno Rene „Melodrama", kur iki menkiausių detalių atkurtas bulvarinės pjesės stilius, vaidybos maniera, paironizuota, bet švelniai. Pagaliau kuo gi kitu pavadinti Žano Renuaro „Žaidimo taisykles" (šiemet šią klasikinę juostą rodė mūsiškė TV), jeigu ne bulvarinės komedijos šedevru?

„Bumas" to lygio, deja, nepasiekia, bet ištikimybė tradicijai atgaivina ir šį filmą, sumanytą kaip komercinį ir autorių lūkesčius pateisinusį. Tas pats mano suniekintas Pinoto čia nėra priverstas vaidinti amerikietį, kaip „Septintajame taikinyje", jis tiesiog seka juostos ritmą, akcentuoja situacijų bei dialogo humorą, leidžia pasireikšti tiksliai pasirinktiems aktoriams. Manau, kaip čigonai prieš kamerą gali be repeticijų imti šokti ir dainuoti, taip ir „bulvaras" yra prancūzų kraujyje. Koks natūralus Klodas Brasioras (tėvas), kai jis „Bume" bando išsisukti nuo meilužės pinklių ar kvailai apgaudinėja žmoną! Kokia šauni Brižita Fosė (mama), mūsų matyta dar mergaitė tragiškuose Renė Klemano „Uždraustuose žaidimuose", o čia spinduliuojanti tą paryžietišką, atsiprašau, „veislę", kurios imitacija atrodytų tik apgailėtinai! Deniza Grei (senelė), įrodanti, jog bohemai amžiaus nėra, greičiausiai ir pati ragavusi to „tikrojo" bulvarinio teatro kerų! Na ir, aišku, Sofi Marso (duktė), šiuo vaidmeniu debiutuojanti ne mažiau ryškiai negu kadaise jos vyresnės kolegės Izabelė Adžani, Miu-Miu, Izabelė Juper. Šiandien Marso jau irgi žvaigždė, nes „Bumas" sukurtas prieš dešimtmetį. Bet filmo kalba neatrodo archaiška, nes amžina ne tik bohema, o ir „bulvaras" - žinoma, kai jis klesti savo natūralioje dirvoje.

 

Saulius Macaitis

 

LM kino apžvalgininkas

 

Literatūra ir menas, 1991-23, 06.08