Skaudi atgimimo kaina

Tai turėjo būti filmas-epitafija, skirtas tragiškai žuvusio aktoriaus Zbignevo Cibulskio atminimui. Keista ta epitafija. Ir apskritai, kokia čia epitafija, pavadinimu „Viskas parduodama“?

Su žuvusiu aktorium lenkų filmą sieja  tik tai, kad čia atspindžio principu, nė karto neparodant jo ekrane, irgi kuriamas Aktoriaus paveikslas, kad tas filmo Aktorius irgi tragiškai žūva. Gal dar  tai, kad anoniminis Aktorius turėto įvairių žmogiškų silpnybių bei trūkumų, bet, šiap ar taip, jis buvo ištisos kartos minčių reiškėjas, tikras jos simbolis. Vieną kartą  kažkurio kadro fone šmėkšteli Cibulskio portretas...

Tačiau, atmetęs tiesioginius ryšius, supratęs, jog sukurti paprastą biografinį filmą vargu ar būtų etiška, režisierius Andžejus Vaida laimėjo daugiau, negu pralaimėjo. Iš esmės, improvizaciniu būdu gimęs kūrinys „Viskas  parduodama“— tai pasakojimas, kaip negalėjo būti sukurtas anas, biografinis , filmas. Vietoj  biografijos – autobiografija. Skausminga, nediskretiška, atvira išpažintis...

Piktai, sarkastiškai piešia Vaida  kinematografinių sluoksnių, kuriems priklauso ir pats, būtį, jų  kosmopolitėjimą, nešvarius tarpusavio santykius,pigias pretenzijas, meno vardu vykdomą spekuliaciją jausmais. Drastiškoje,nemalonioje, bet prasmingoje  scenoje, kai aktorė Elžbieta (Elžbieta Cyževska) paleidžia suktis pilną„Žvaigždžių " karuselę,užsupa juos iki svaigulio, o paskui klausia režisierių: „Perki kadrą?" — susimąstai, ar tokie įpročiai, noras visur ir visada „žaisti kiną" būdingi vien tik lenkų kinematografinei aplinkai. .. O kai režisierius Andžejus (Andžejus Lapickis), užsivilkęs  legendinę odinę Vaidos striukę , pats fotografuoja katastrofoje sukruvintą savo veidą, pagalvoji — ar nėra tai paties Vaidos gestas: juk į  juostos „Viskas parduodama“ filmavimo aikštelę jis buvo įsileidęs kronikininkus, sukūrusius nedidelę dokumentinę  apybraižą  apie šio filmo gimimą.

Panašios paralelės gali  nuskambėti netaktiškai, bet Vaidos filmas visai sąmoningai jas provokuoja.  Cibulskio mirties sukrėsti menininkai, kalbėdami apie blogiausias savo puses, siekia nusikratyti jų  naštos, atgimti iš naujo. Ir katarsis ateina. Šiame sudėtingos asociatyvinės  poetikos filme jį  įkūnija lenkiškas verbų  pavasaris, palydimas nesudėtingos smuiko melodijos, tas laisvas finalinis arklių bėgimas, įkvepiantis jauną aktorių (Danielius Olbrychskis), kuris nepanoro imituoti žuvusio kolegos talento.

Filmas buvo pranašingas bent dviem iš jo kūrėjų: Olbrychskiui,  tapusiam naujos generacijos simboliu, bet išlaikiusiam ir savo individualybę, nepasidariusiam eiliniu Cibulskio epigonu, ir pačiam Vaidai, kuriam „Viskas parduodama" buvo  persilaužimo taškas, paneigęs tam tikros kūrybinės stagnacijos būklę, paruošęs visiškai naujas „Musių medžioklės", „Peizažo po mūšio" ,“Beržynėlio“  temas, lankstesnę jų stilistiką Taip  epitafija virto ištesėtu pažadu, ir vien jau  tai į tragiškai nejaukų Vaidos filmą verčia žiūrėti giedresniu žvilgsniu.

Saulius Macaitis

Literatūra ir menas, 1971-06, 09.04