Ieškomas priešnuodis

Šiame filme susipynė satyrinės spalvos, detektyvinės paslaptys ir politinė aistra. Italų režisierius Dinas Rizis atidavė pirmenybę socialinei politinei filmo prasmei, pavadindamas jį „Italų liaudies vardu" (ši tradicinė frazė Italijoje visada  ištariama, prieš uždedant jos piliečiui antrankius). Mūsiškiame šio filmo pavadinime - „Pusė milijardo už alibi" – pabrėžiamas detektyvinis kūrinio pradas, apeliuojama į aukštąsias sferas, į jų „saldų gyvenimą"  -  vargeta niekaip nesukrapštytų tokios sumos.

Vis dėlto operacija, ištikusi Rizio filmą, neatrodo itin prasminga, nes originalusis pavadinimas karčia ironija gaubė juostos įvykių šurmulį , jos abejingų, patvirkusių, pozuojančių, ir - retai - sąžiningų veidų kaleidoskopą. Mat, tardytojas Bonifacas čia, ir labai geisdamas, negali ištarti tos sakramentalios  frazės: „Italų liaudies vardu". Kita vertus, šie žodžiai, paprastai reiškiantys, kad teisingumo atstovas neturi jokių asmeninių sąskaitų su nusikaltėliu, filme šifruojami kitaip: Bonifacas netgi neslepia savo asmeninės neapykantos tokiems, kaip jo įtariamas pramonininkas Santenočitas, vienas tų, kurie tvarko nūdienę Italiją. Tuo pačiu tariamas buržuazinis objektyvizmas filme buvo taikliai priešpastatytas konkrečiai klasinei neapykantai.

Nėra prasmės pasakoti, kaip ekrane vystosi detektyviškai aštrus siužetas, narpliojantis jaunutės Silvanos žūties istoriją. Svarbesnė čia žūtbūtinė dvikova tarp persekiotojo ir jo galimos aukos, svarbūs dviejų antagonistų charakteriai.

Dino Rizio (matėme jo „Žurnalistą iš Romos", „Šv. Januarijaus operaciją") profesionalizmas naujajame filme akivaizdus, nors ir per daug pasitikima išoriniais režisūros efektais. Ekrane nemaža citatų: antai futbolo aistrų pritvinkusios minios džiūgavimas,virstantis apokaliptišku karnavalu, - tai aiškus Felinis, Santenočito tėvo išsiuntimas į beprotnamį primena Bertolučio motyvus. Bet Rizis nebe pirmą kartą dirba su puikiais aktoriais Ugu Tonjaciu bei Vitoriju Gasmanu, ir šįkart jo diriguojamas duetas pasiekia tokios meninės jėgos, kad „atleidi" režisieriui reveransus komercijai, visą vaizdinę - ne visad savarankišką - ornamentuotę.

Gasmano Santenočitas piktinasi, neria sudėtingiausių intrigų tinklą, rangosi it ungurys, ginasi šventeiviškomis, liūdnomis intonacijomis, staigiai  persiorientuodamas, kone nuoširdžiai (bet tik akimirką!) įsijausdamas į naują rolę, kurią jam diktuoja situacija (šį vaidmenį dubliuoja artistiško, žaibiško persikūnijimo meistras Sergejus Jurskis). Visiškai aišku, kad panašūs metodai Santenočitui padeda ne tik gynyboje, bet ir toje „veikloje", kuri lieka daugiau už filmo kadrų: žmonių nuodijimas narkotikais, gamtos - fabrikų atmatomis, o visuomenės - pačiu   savo   egzistavimu.

Santūri Tonjacio - tardytojo - vaidyba prasmingai kontrastuoja su visu tuo fejerverku. Vieniša, pasmerkto pralaimėjimui šio doro žmogaus figūrėlė, finale besibraunanti pro paklaikiusią minią, kurioje knibždėte knibžda santenočitų veidai, nuskamba ir kaip įspėjimas.

 

Saulius Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1973-51, 12.22