Apie svarbiausia
Šią kino juostą užbaigia garsi rauda. Jaunutė, patyrusi pirmąjį nusivylimą Nina glaudžiasi prie savo senelio, šis glosto jos liesus petukus, baugščiai ir laimingai šnabždėdamas: „Aš tau viską paaiškinsiu...Ką žinosiu pats.“
Ką gi jis gali paaiškinti, tas senas keistuolis,akademikas Nikodemas Sretenskis, kuo jis gali pagelbėti šiai besiblaškančiai būtybei? Ką tik jis triumfavo, aiškindamas užsienio žurnalistams savo didį išradimą, turintį padėti visai žmonijai. Didybė ir bejėgiškumas stovi greta... O gal ta didybė — tik apsauginis, žmogaus išsigalvotas kiautas, nepilnavertiškumo kompensacija, gal prie tokių psichoanalitinio pobūdžio išvadų mus ir veda naujos „Lenfilmo" juostos „MONOLOGAS" autoriai?
Anaiptol. Žmogaus didybė ir menkumas filme traktuojama ne kaip statiškos sąvokos, ekrane atskleidžiama sudėtingiausia jų dialektika. Amžina čia tik viena — pats kovos procesas. Išoriškai ši mintis filme išreikšta originaliai ir stipriai — žaislinių kareivėlių leitmotyvu (dramaturgiškai jį pateisina Sretenskio hobi, toks artimas ironiškam akademiko protui). Kai herojaus gyveniman įsibrauna kokios nors didelės permainos, ekraną, aidint emocingai kompozitoriaus A. Šnitkės muzikai, užkariauja šios įvairių armijų bei epochų kovotojų gretos, bevardžiai kareivėliai, amžinai sustingę tame pačiame veržliame judesyje.
Sretenskio gyvenimas – tokia pat kova; filme jis būna ir besiveržiantis atakon, ir sužeistas, ir sustingęs rikiuotėje , ir krintantis.Sunki ta kova, bet ji pastebima tik įdėmesnei akiai. Visos įprastinės schemos filme išvirkščios: herojų lydi pasisekimas, pedantiškai sutvarkyta jo buitis, anūkė jį dievina. Be to, Sretenskis nėra tribūnas, jo gyvenimo monologas aidi pabrėžtai kamerinėje aplinkoje. Įtempti, skausmingi intelekto ir emocijų konfliktai juostoje vyksta toli gražu ne fabulos plotmėje. Jie atsiskleidžia, ne konstatavus tą ar kitą herojų poelgį, bet tik tada, kai žiūrovas savarankiškai jį analizuoja, panūsta sužinoti, kodėl jis buvo padarytas.
Kodėl Sretenskis, patikėjęs jauno mokslininko „Samsono" įrodinėjimais, palieka instituto direktoriaus postą, visą savo gyvenimo triūsą, kad grįžtų prie seniai palaidotos jaunystės idėjos? Iš pirmo žvilgsnio tai gana nuvalkiotas dramaturginis sprendimas: kiek daug kino herojų, kandidatų į akademikus, mojo ranka į stabilizaciją ir lėkė kur nors į Šiaurę ieškoti atsinaujinimo! Bet Sretenskiui — ne trisdešimt...Ne veltui per savo jubiliejų jis, kiek susigėdęs, kalbėjo iš tribūnos apie riziką, apie būtinumą moksle, kaip ir mene, „laužyti logiką", kam jis, deja, neturėjęs drąsos.(Šie samprotavimai, atsiskleidžiantys toli gražu ne tik dialoge, priartina J. Gabrilovičiaus scenarijų prie Tomo Mano prozos, apmąsčiusios logikos santykį su meniniu, moksliniu polėkiu.) Tad griežtas posūkis herojaus gyvenime — ne infantilus gestas, tai — loginė išdava daugelio metų kovos su aplinka ir pačiu savim.
Kaip atsitiko, kad herojus, tiek daug atleidęs savo dukrai Tąsiai, išpažįstančiai visai kitus moralinius principus, kartą (vienintelį per visą filmą) vis dėlto pakelia balsą? „Trūko kantrybė"? Ne, ne tai. Sretenskis lyg staiga praregi, suvokęs, kad jo ilgametė kova už šį žmogų baigėsi fiasko, kad toji kova, matyt, buvo pernelyg nenuosekli, ir todėl pyktis rikošetu skaudžiai kliudo ir jo paties inteligentišką prigimtį.
Kodėl baigiamosios „Monologo" dalies konfliktas (anūkę Niną apgavo jos mylimasis) iškyla virš buitinės banalybės? Matyt, todėl, kad jis pateiktas vėlgi per herojaus matymo prizmę. Žengęs tegul ir vieną netvirtą žingsnį slidžiu kompromisų keliu, Sretenskis tragiškai pergyvena savo menkumą, pasijunta įžeidęs žmogų, jausmą. „Šeimyninėje" kolizijoje atsiveria filosofinės minties klodai, kaip, beje, ir visame šiame filme.
Nenustebtume, jeigu „Monologo" pagrindinių vaidmenų atlikėjai — M.Gluzskis (Sretenskis), M.Terechova (Tasia) ir M.Nejolova (Nina) — būtų pripažinti geriausiais 1973 metų ekrano aktoriais. Vis dėlto pagrindinis filmo „herojus" yra kinodramaturgas Jevgenijus Gabrilovičius. „Monologas" — tai ir jo alegorinė autobiografija. Visą gyvenimą kūręs su garsiais tarybinio kino meistrais, pasiekęs aukšto įvertinimo, paskutiniuoju metu jis nelauktai ir narsiai susiejo savo likimą su jaunais, tik pradedančiais „Lenfilmo" režisieriais. Taip gimė toli nuskambėjusios Gabrilovičiaus— Panfilovo juostos „Per ugnį liepto nėra", „Pradžia", taip gimė ir puikus „Monologas", kurį dramaturgas patikėjo jaunam režisieriui Jurijui Averbachui. Grandiozinių kino batalijų, plačiaformatės technikos, daugiaserijinių detektyvų bei miuziklų amžiuje šis neefektingas kūrinys, skirtas žmogui, supynęs gilų jausmą ir intelektą, mūsų kinui turi ne mažesnę etapinę reikšmę, negu kažkada skambėjusios „Devynios vienerių metų dienos".
Stasys Kovas
Literatūra ir menas, 1973-50, 12.15