Atnaujinta tradicija

Prieš kokius 7-8 metus šalies periferinės studijos vienu metu išleido nemažai filmų, kuriuose panaudoti išoriniai vesterno žanro bruožai. Tai leido užsienio kritikai sukurti naują terminą- „isternas" („eastern" -analogiškai su „western"), - ginčytiną, jeigu juo apibūdinami vien formalūs momentai, ir priimtiną, jeigu turima omeny iš principo naujo turinio ir dinamiškos formos sintezė.

 

Šiandien mūsų „isternas", kurį taip pamėgo publika, pasiekė labai aukštą profesinį lygį: tą puikiai įrodo greit pasirodysianti uzbekų juosta „Septintoji kulka" ir šiuo metu demonstruojamos kirgizų „RAUDONOSIOS ISYK KULIO AGUONOS". Išradinga jų dramaturgija. Meistriškai palaikoma įtampa. Efektinga antrojo plano faktūra. Kvapą užgniaužia žanrui būdingos imtynių, susišaudymų, gaudynių scenos, ritmingos ir ekspresyvios. Stebina aktorių sugebėjimas - dar neseniai mūsuose toks retas!- iš psichologinės scenos laisvai „persijungti" į kaskadinę, jų fizinis treniruotumas, tikslus išorinis rolės piešinys.

 

Visa tai svarbūs, bet ne patys svarbiausi dalykai. „Raudonosios Isyk Kulio aguonos" vertos dėmesio kaip tik todėl, kad po nuotykių filmo skraiste čia randi didelius humanistinius apibendrinimus. Tai nevienaprasmis kūrinys: antai jo pavadinimą galima suvokti kaip aliuziją į opijų, dėl kurio ekrane verda aistros, ir kaip žydėjimo, paties gyvenimo simbolį. Paviršutiniškam žvilgsniui čia, gal būt, atsiskleis tik pasieniečių kovos su kontrabandininkais epizodas. Bet už jo slypi visai tautai rūpinti problema, išreikšta jaudinančiu herojaus - pasieniečio Karabaltos - monologu apie tikėjimą ir visa siužetine linija, pasakojančia apie seną kirgizų gentį, caro laikais išėjusią į kalnus ir sugrįžusią į gimtąsias vietas, tik nugalėjus Taryboms. Giliai prasmingame juostos finale, nutolus paskutiniųjų šūvių aidams, regi šiuos daug patyrusius žmones, panardinusius rankas į gimtojo Isyk Kulio vandenis. Neskamba net muzika, girdėti tik ramus vandens teškenimas...

 

Naujojoje juostoje yra dar viena svarbi tema. Karabalta — kirgizas, bet jo aprangoje, įpročiuose aplinkiniai įžvelgia kazachiškų, kalmukiškų, rusiškų bruožų. Nenuostabu: jis kažkada merdėjo carinėje katorgoje, dalyvavo stichiškuose kazachų sukilimuose. Vaidmens atlikėjas, neprofesionalus aktorius Siuimenkulas Čokmorovas (su šia role iškovojęs V sąjunginio kino festivalio Tbilisyje laureato vardą) subtiliai pabrėžia kario internacionalisto bruožus.

 

...Vakarėjant ant savo  rytietiškų kilimų susirinko grupė kirgizų. Kamera įdėmiai stebi jų veidus, papročius, įsiklauso į dainas, versdama prisiminti, kad režisierius Bolotas Šamšijevas pradėjo nuo dokumentinio kino, kad jis sukūrė pasaulyje plačiai pagarsėjusią juostą „Manasči", skirtą senovinio epo puoselėtojams... Jaunimas ima šaipytis iš paniurėlio Karabaltos, — esą, mauzerį pasikabinęs, jis pamiršo visus papročius. Ir  tada Karabalta uždainuoja -  tęsiamą kazachų dainą apie juodą kupranugarį, neramų žirgą, gyvenimo išmintį, perduodamą iš kartos į kartą. Tykiai spragsi laužas, į svetimos dainos prasmę įsiklauso nuščiuvę žmonės, o jų veiduose blyksi neaiški, didžios būsimosios brolybės nuojauta.

 

Paskui, kai ekrane vėl pasirodo gaisrų liepsnos, pasigirsta šūviai ir žirgų kanopų dundėjimas, jau kitaip žvelgi į šiuos kadrus. Vadinamasis „isternas" toli prašoka „vesterną" patrauklumu ir prasmingumu.

 

Saulius Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1973-23, 06.09