Svarbi tema negelbsti...
Spalvotame ekrano stačiakampyje — pažįstami veidai. Rašytojas Sergejus Smirnovas, aktorius Surenas Kočiarianas, režisierius Viktoras Komisarževskis (vėliau išvysime dar vieną visuomenės veikėją — Žaką Diuklo)... Tiesiai priešais kino kamerą jie pasakoja apie taikos šalininkų kongresą Paryžiuje, apie neofašizmo grėsmę Europoje, ir tie žodžiai iš ekrano skamba rūsčiai, jaudinančiai.
Bet štai sekantis kadras. Kalbų klausosi susikaupusi jauna moteris — populiari aktorė Liudmila Čiursina. Iš pradžių pamanai, kad ji čia vaidina irgi „save", kad meninio filmo „ARBATO IR BUBULINAS GATVIŲ SANKRYŽOJE“ autoriai nusprendė užimponuoti griežtai dokumentiniu prologu (maždaug taip, kaip įžymusis žvalgas Abelis pirmuosiuose filmo „Ne sezono metas" kadruose pristato žiūrovui šį kūrinį). Tačiau L. Čiursina čia pasirodo ne savo, o žurnalistės tarptautininkės Ksenijos Troickajos vardu, ir tie keli naivūs, aiškiai scenaristo sukurti klausimai, kuriuos ji užduoda realiems žmonėms, nužymi pagrindinį filmo prieštaravimą — tarp dokumentinio tikslumo ir meninės fikcijos, aplankančios ekraną dirbtinokais, pseudolyriškais vaizdais.
Kino juosta, kurią „Mosfilme" pastatė graikų kilmės režisierius Manas Zacharijas, turėjo visas galimybes tapti reikšmingu politinio kinematografo kūriniu. Kelia pagarbą pats sumanymas — papasakoti apie graikų komunistų kovą su fašizmu — ir vokiškuoju, ir dabartiniu, „savu", apie pažangiosios Graikijos ir mūsų šalies likimų sankryžas — tai byloja ir keistokas kūrinio pavadinimas... Tik kažin, ar šiai neišvengiamai sankryžai įrodyti reikėjo griebtis neoriginalios, melodramatiškos graiko Memoso ir Ksenijos meilės istorijos. Juk tie epizodai, kur Memoso ir jo draugų kova piešiama objektyviai, šykščiomis priemonėmis, kur nakties tamsą perrėžia kulkų, pasiųstų į graikų pogrindininką, trajektorijos, o žuvę draugai laidojami po šaligatvių plytomis (fašistai atkirto kelią į kapines), daro didžiausią įspūdį būtent savo santūrumu, kuris slepia kunkuliuojančias aistras, beveik „protokolišką" pasakojimo manierą. Tačiau greta klesti kažkokios vizijų scenos, savo pretenzingumu nuvertinančios tai, kas jau buvo pasiekta, o iš vizijų autoriai stačia galva neria vėl į dokumentą, įjungdami istorines asmenybes.
Formos eklektiškumas, o iš dalies, matyt, ir autorių baimė pasirodyti nuobodžiais, noras „pagražinti" rūsčią realybę nulėmė filmo nesėkmę. Ir reikšminga tema čia negalėjo išgelbėti. Dar viena didelė profesinė klaida — tai pagrindinio vaidmens atlikėjos parinkimas. Visa Ksenijos ir jos meilės linija — literatūriška blogąįa prasme, o Liudmila Čiursina norom nenorom dar pagilina jos trūkumus. Ši aktorė, linkusi į stiprių, kiek teatrališkų aistrų vaizdavimą, kiekvieno žiūrovo sąmonėje jau asocijuojasi su konkrečiu socialiniu tipu — tolimu intelektualiajam, kuriam tariamai atstovauja Ksenija. Galimas daiktas, vaidmenį būtų išgelbėjusi kad ir mažiau žinoma „dokumentinės" manieros aktorė: juk „Liepos lietuje" mūsų nešokiravo aktorės J. Uralovos ir autentiškų karo veteranų konfrontacija. O filmo „Arbato ir Bubulinas gatvių sankryžoje" medžiaga taip ir neišvengia skilimo į „kaip gyvenime" ir „kaip kine". . .
Gana liūdna, kad tenka rašyti apie formos ir turinio neatitikimo pasekmes, nes politinio kinematografo, keliančio aktualiausias tarptautines mūsų dienų problemas, kūriniai — dar ne toks dažnas dalykas.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1973-24, 06.16