Ir kai rečitatyvu Kostas sako eiles triukšmingame fone, ryškėja kartų kova su viena amžinai pralaiminčia puse. Artistas tai žino, ir jo veide atsiranda nuolankumo šešėlis. Juo paveikiau tai, kai iš esmės matei kitokį, nors nebūtinai fasadinį veidą.

Kada paskutinį kartą verkėte? Laikais, kai savistaba vis gajesnė, šis klausimas bemaž nuvalkiotas, bet artimiausias kartas – jau labai nuoširdžiai kalbant – gali būti kine. Į didžiuosius ekranus sugrįžta lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ programa „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“, pristatanti penkių režisierių žvilgsnius į tautinę tapatybę, atmintį ir ilgesio formas.

„Dulkės, kaulai ir stebuklai“ – tai tas filmas, kurio didžioji dalis rodoma ekrano apskritime, tarsi gyvenimas vyktų stiklinėje laboratorijos Petri lėkštelėje, o iš tiesų – lyg gyvenimą tyrinėtume per stebuklingą, laikus skrodžiantį žiūroną, per amžinybės suvokimą. Keistas dalykas: filmo pradžios rate mirga sena nebyli kronika su kadaise gyvenusiais vaikais ir jų tėvais, žmonės tiesiog maloniai leidžia laiką, švenčia, žaidžia, o ko toks nerimas apima? Lyg jų laukia kažkas neišvengiamo, kuo jie dar netiki. 

Praėjo daugiau nei dešimt metų, ir režisierė Dovilė Gasiūnaitė vėl sugrįžo į Vilnių. Šį kartą tai nebe saule alsuojantis menininkų ir bohemos miestas („Narcizas“), bet rudeniška retai matomo socialinio paribio erdvė. „Dankos“ pasakojimo centre atsiduria penkiolikmetė Danutė (arba Danka, kaip ją vadina aplinkiniai). Augdama emociškai nebrandžių ir socialinių įgūdžių stokojančių tėvų šeimoje, ji suaugusį asmenį turi atstoti ne tik sau pačiai, bet ir tėvams.

Kai jau imi spėlioti, ką reiškia ši dykumos kelionė, joje pasirodo saksofonu nešina, neįprastu blizgančiu kostiumu pasidabinusi žmogaus figūra. Ir (netikėtai) prabyla užkadrinis balsas - apie Afriką ir tai, kad jos aidai per kartų kartas atsispindi juodaodžių muzikoje. Tampa aišku, kad šį kartą režisierė savo filmui pasirenka naują formą - ir tuo nustebina (visgi verbaliniai pasakojimai jai nėra įprasti). 

„Sutikau žmogų“ – neįprastas dvigubas projektas: dokumentinis filmas ir knyga tuo pačiu pavadinimu. Knygos autorius yra fotomenininkas Artūras Morozovas (išleido leidykla „Lapas“), o filmo apie Artūrą, dirbantį prie ciklo, kuris tapo knygos pagrindu, autorė – režisierė Gailė Garnelytė (prodiusavo „Artišokai“). Atsispirkime pagundai lyginti knygos turinį su tuo, ką matome filme, nes mūsų tikslas – filmas, šiomis dienomis pradedamas rodyti kino ekranuose.

Žiūrint „Kinų jūra“ niekada neapleidžia filmiškumo jausmas – čia kuriamo pasaulio realybė tokia visokeriopai sutirštinta, jog net ir susiduriant su realistiškais momentais jų tikrumą tuoj pat užgožia estetika ir veiksminis užtaisas. Ir čia galbūt yra vilties krislelis, kurį pasiūlo Matulevičius – tai viso labo kinas. 

Istorinė fantazija ir svarstymas „kas būtų, jeigu būtų“ režisieriui Karoliui Kaupiniui artimas metodas - jo debiutinis „Nova Lituania“ (2019) pasakojo apie atsarginės Lietuvos idėją. Spindintis, įspūdingų erdvių filmas, neatsiejamas nuo tuometinio tarpukario Kauno (arba bent jau vaizdinio, fantazijos, kurią nešiojamės galvoje). Gana simboliškai šių metų žiemą kino teatrus pasiekęs režisieriaus „Badauojų namelis“ jau nuo pirmų kadrų kitoks. 

Sausio 21–27 d. vykusiame 19-ajame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje buvo pristatytos dvi konkursinės nacionalinės programos, kuriose parodyta dešimt filmų. Ieškoti visus šiuos darbus jungiančio vieno vardiklio būtų bergždžia, tačiau kiekvienos programos viduje nesunku pastebėti teminę ir kontekstinę logiką, kuri suteikė pagrindą ir šios apžvalgos struktūrai.

Susikaupkime, į kino ekranus atvyksta „Traukiniai“, kurių nepamatyti būtų didis nuostolis, o kadangi tai dokumentika, ji paprastai rodoma nedovanotinai trumpai.

Viešojoje erdvėje vis dažniau galima išgirsti mintį, kad šiuo metu lietuviškas kinas išgyvena „aukso amžių“. Sunku nesutikti. Filmų premjeros vyksta didžiuosiuose pasaulio kino festivaliuose, filmai laimi svarbius prizus, yra linksniuojami užsienio žiniasklaidos. Kino istorikai, aišku, sakytų, kad toli siekiančioms optimistinėms išvadoms reikia trupučio laiko, retrospektyvaus žvilgsnio ir analizės. Bet kaip bebūtų, naujų lietuviškų filmų netrūks ir šiemet.  

Judesys išlaisvina. Ne veltui sakoma, kad „liūdesį reikia keisti į judesį“. Ne veltui egzistuoja ir šokio terapija, kuri padeda išjudinti kūne užsisklendusias emocijas ir pagaliau jas išjausti. Judantis kūnas – gyvas kūnas, o jei dar skambės smagi, ritminga muzika – norėsis tiesiog imt ir paskęst tame garso ir vidinių kompozicijų sūkuryje.

Apie "Scanoramoje" ir Vilnaius dokumentinių filmų festivalyje parodytus lietuviškus trumpametražius filmus.

Emilio Vėlyvio pirmoji dokumentika „BIX – beveik Nirvana“ tokia dinamiška ir ultrasiautulinga, kad ilgesnis nei pusantros valandos filmas žiūrisi kaip fejerverkų kaskados. Ir beveik neatskirsi, kur surežisuota ir suvaidinta, o kur įmontuoti tikri archyviniai kadrai, kurių roko grupė turi apsčiai. Beveik neatskirsi! Tai reiškia, kad nuo pirmo epizodo priimi Emilio Vėlyvio pasiūlytą žaidimą – tikėti, kad ekrane viskas „iš tikrųjų“.

Šių metų Europos kino festivalyje „Scanorama“ parodytas Nerijaus Mileriaus režisuotas dokumentinis filmas „Senio kelionės“ pateisina savo pavadinimą - jis iš tiesų yra apie keliones. Ir (visa laimė) nepateisina išankstinių lūkesčių apie dar vieną biografinį filmą su kalbančiomis galvomis, rodomomis filmų ištraukomis ir beriamais faktais.