Režisierius komedijos veidrodį atsuka į suvaldyti chaotišką gyvenimo tėkmę ir apgauti likimą siekiančią vidurinio amžiaus moterį. Priešingai nei daugelyje komedijos žanro filmų, stereotipinių tipažų čia vengiama, ekrane vaizduojamose ironiškose situacijose lengva atpažinti save, veikėjai gaivališki ir įvairialypiai. 

Anonsiniai pranešimai apie žūtbūtinę kovą dėl laisvės ir filmo pradžioje pasirodančios tiesmukos dichotomijos apie pasipriešinusius ir kolaboravusius kiek gąsdina. Ir visa laimė, kad jos nepasiteisina - filmo kūrėjai nesupaprastina istorijos kaip konflikto tarp idealistų ir konformistų, okupantų ir okupuotųjų. 

Pirmiausias dalykas, kuo tarsi magnetas filmas prikausto nuo pat pirmųjų kadrų, yra Rose Namajunas atvirumas. Ji lyg žmogus be jokių kaukių, visiškai nieko nevaidinantis, neformuojantis savo įvaizdžio pagal situacijas, neleidžiantis, kad situacijos jai diktuotų laikyseną. Ji ją renkasi pati. 

„Spalvų kiek, o aš darau juodai baltą”, – šmaikščiai taria naujojo Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo „Antanas Sutkus: scenos iš fotografo gyvenimo“ centre atsidūręs kūrėjas. Šį sausį kino teatruose pasirodęs Antano Sutkaus portretas atrodo savaime suprantamas, mat juodai baltų šio menininko fotografijų dėka Lietuva, nors ir atskirta nuo viso pasaulio, XX a. viduryje tapo humanistinės fotografijos judėjimo dalimi.