Kiekvienas sakinys tarp jų tampa tik dar vienu priekaištu, ironija. Įtampą aštrina intymi mašinos erdvė, juos abu įkalindama buvimui kartu. Įdomu stebėti Sauliaus Ambrozaičio ir Alekso Kazanavičiaus sukurtus įtaigius personažus. Režisierius gudriai keičia jų santykių dinamiką pasodindamas tai vieną, tai kitą veikėją prie mašinos (ir filmo) vairo. 

Su Arnu susitinkame penktadienio popietę. Kadangi šio teksto autoriui tai pirmas kartas, kai ima interviu iš kino kūrėjo, susitariame pirmiausia pašnekėti apie nieką, kad pralaužtume ledus. Arnas, išdidžiai vilkintis hudį su savo Alma mater inicialu, sutinka ir trumpai pašnekam apie patį interviu su kino kūrėjais reiškinį, kuris mums abiem dar naujas. Pajutus, kad jau apšilome ir pasidarė lengva kalbėtis, pasiūlau imtis oficialiosios dalies – interviu. 

Didžiausia Beatričės Bukantytės ir Rastko Novakovic trumpametražio filmo „Kaprizas“, parodyto „Scanoramoje", stiprybė yra ta, kad jis sugeba pagauti žiūrovo dėmesį ir visiškai įtraukti. Kamera, lokacija, apšvietimas, kostiumai, rekvizitas – viskas veikia harmoningai sukuriant kinematografinį potyrį. Tačiau net geriausiai išpildyta vizuali ir garsinė kino kūrinio dalis negali ilgai išlaikyti žiūrovo transe, jei naratyvinė dalis pradeda šlubuoti.

Šių metų Scanoramoje pristatyti režisierių Emilijos Škarnulytės „Kapinynas“ ir Manto Kvedaravičiaus „Prologos“ galėtų būti rodomi kartu. Ir Škarnulytė, ir Kvedaravičius savo filmuose yra antropologais - buvusių ir esamų civilizacijų stebėtojais iš laiko perspektyvos. Abu kviečia žiūrovą į keliones per laiką į erdves, keliones, atviras interpretacijoms ir ne visada norinčią paklusti logikos dėsniams.