Visas istorijas vienija tai, kad jauni žmonės susigundę galimybe „lengvai“ užsidirbti kelis tūkstančius eurų, yra nubloškiami į kamerą toli nuo namų, kur neretai užsidirbti tenka net čiužinį ir duonos kąsnį. Starkus, kaip gyvenimo matęs ir išmintingas žmogus, nei bando esamus ar buvusius kalinius pateisinti, nei smerkti, ir tai, ko gero, yra stipriausias filmo momentas.    

Kokios bebūtų – studentiškos programos didžiuosiuose lietuvių kino festivaliuose man vis dar įdomios. Net jei filmai silpni ir sunku surasti laiko norint apžiūrėti visas „naujas viltis“ ir profesionalus, visgi kartais pavyksta pastebėti tuos, kurių rimtesnių, didesnių darbų tikėsiesi sulaukti ateityje. Nežinau, ar programos rengėjai tyčia parinko užsienio kolegų filmus taip, kad savi atrodytų geriau, ar tokia ir yra reali situacija, tačiau antrosios (latvių ir estų darbų) „Naujojo Baltijos kino“ programos peržiūra buvo varginanti.         

Ilgai svarsčiau, ką galėčiau pasakyti apie rudenį uostamiestyje vykusį tarptautinį kino festivalį „Go Debut“. Faktas, kad festivalių šiuo metu Lietuvoje yra daug – sunku visur suspėti, viską pamatyti ir tuo labiau viską aprašyti. Taip pat tokioje renginių masėje nelengva ir patiems festivaliams – esant didelei pasiūlai vartotojai pasidaro išrankesni, juos reikia pritraukti, pasiūlyti unikalią patirtį. Kitaip tariant, reikia skirti daug dėmesio mano pastaruoju metu itin pamėgtai sričiai – komunikacijai.

Taigi „Spec. Žvėryne“ Lekavičius nusprendė papasakoti istoriją „apie pirmąjį specialųjį slaptą itin drąsių aštuoniolikmečių būrį, kurio egzistavimas, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, atrodo absoliučiai nutolęs nuo realybės, netgi absurdiškas. Tarsi kompiuterinio žaidimo siužetas.“ Filme režisierius renkasi ne tik 10 deš. kompiuterinių žaidimų animaciją, bet ir mokyklinio rašinėlio struktūrą.