Gal „Sengirės“ stiprybė slypi tame, kad filmo režisierius besąlygiškai tiki ir gamta, ir kinu kaip galimybe pasidalinti vaizdo, garso grožiu ir savo nerimu dėl jo. Savuoju vaikystės fantazijų rojumi pats M. Survila pavadino vieną magiškiausių filmo scenų - kai į miško apsiaustą laukymę tarsi į didingo spektaklio kulminaciją susirenka gyvūnai. Biblijinė kadro potekstė užburia ne tik prasme  ir grožiu. Supranti, kad tokių akimirkų surežisuoti, sukomponuoti veik neįmanoma. Bet - svarstant apie pasaulį už filmo ribų - galima sulaukti kaip likimo ar gyvenimo dovanos, kaip atpildo.                    

„Tada buvo toks laikas, kai kūrėme filmą iš kvailo entuziazmo,“ – taip ar panašiai prisimena nepriklausomybės pradžioje kūrę kino žmonės. Laisvė Lietuvai – laisvė minčiai. Naujai saviraiškai, kūrybai. Menai veržėsi iš parodinių erdvių – performansai, akcijos vyko gatvėse. Teatre tuo metu „išsišoko“ studentas Oskaras Koršunovas. Į naujas kino teritorijas su kino kamerom žengė jauni režisieriai Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Audrius Juzėnas, Arturas Jevdokimovas. Naują kino kalbą, kurdamas „Bilietą...“ ir „...krantus smėlėtus“ išbandė ir jau patyręs režisierius Algimantas Puipa.        

Tokio šviesaus ir optimistiško filmo seniai neteko matyti. Iš visų patriotine dvasia dvelkiančių ar Lietuvos šimtmečio proga sukurtų darbų, pasirodžiusių kino ekranuose pastaraisiais metais, „100 metų kartu“ išsiskiria savo paprastumu ir nuoširdumu. Net nustembi, kad galima taip ramiai ir be jokių pretenzijų į aukštąjį meną ar holivudinius standartus, kalbėti apie esminius dalykus: meilę ir atjautą, gyvenimo patirtis ir vidinę stiprybę. Galbūt tai būtų tik tušti, skambūs žodžiai, jei ne žmonės, savo kailiu patyrę, ką reiškia karas, tremtis ir okupacija, tačiau net pačiomis sunkiausiomis akimirkomis nepalūžę, su daug kuo susitaikę, daug kam atleidę, įgiję išminties, kuri nušviečia jų raukšlėtus veidus ir priverčia permąstyti, ar iš tiesų mes vertiname tai, ką turime, ar mokame džiaugtis ir rūpintis vieni kitais?

Studentų filmų konkurso „Kino pavasaryje“ filmus „Mano kaimynas pusbrolis“ (rež. Kotryna Buruckaitė), „Mono no aware“ (rež. Emilija Juzeliūnaitė), „Aldebaranas“ (rež. Indrė Juškutė), „Diena man ne“ (rež. Akvilė Žilionytė) recenzuoja Elena Jasiūnaitė.