"Pradėjau dirbti kine prieš pusę amžiaus, ar ne? Netoli šito. Kažkaip sau pagalvojau, kad – ir man atrodo čia toks gana tikslus palyginimas - režisierius yra „siela“, o prodiuseris yra „kūnas“. O sveikame kūne – sveika siela. Ir atvirkščiai. Ir kai yra kūno ir sielos vienybė, tada ir grupė mato, ir džiaugiasi, ir visiems yra gera, ir filmui gera." 

Sąrašas labiau optimistinis nei realistinis. Virusas viską pakoreguos. Jau dabar koreguoja. Tekste nenurodau jokių konkrečių premjerų datų. Sunku prognozuoti net preliminarias. Bet vis dėl to – kažką per metus žiūrėsime, fotografuosimės prie sienelių, plosime, recenzuosime.  

Panašu, kad būtent režisieriaus nenoras prisiminti tampa tikru iššūkiu ir knygos autorei. Ir čia ji atlieka titano darbą: pokalbiai su šeimos nariais, bendrakursiais ir kolegomis, rašyti laiškai, archyvinė medžiaga ir dokumentai, seni Žebriūno interviu ir užrašai, publikacijos laikraščiuose ir žurnaluose – viskas knygoje nugula į vientisą pasakojimą. Sklandų, tarsi būtų ne surinktas iš trupinių, o užrašytas kam nors papasakojus. 

Turbūt šiuo atveju nėra jokios būtinybės ieškoti paralelių su lietuvių kinu, tačiau „Omarų sriuba“ priminė Henriko Šablevičiaus (tik atsitiktinumas, kad vienas filmo prodiuserių ir scenarijaus autorių Arūnas Matelis buvo jo mokinys) „Kelionę ūkų lankomis“. Apie tai, kad pokyčiai kartais neišvengiami ir telieka juos oriai priimti, kalba ir Pepe Andreu ir Rafael Molés dokumentinis filmas „Omarų sriuba“.