Po įdomių ir turtingų 2019-ųjų, šie metai, atrodo, bus ramesni. Lyg koks atoslūgis. Nemažai filmų dar tik baigiami filmuoti, montuoti, vyksta postprodukcijos darbai. Kiti laukia tarptautinių premjerų ir, jau tapo įprasta, Lietuvos kino ekranuose pasirodys tik apsilankę Kanuose (gerai, bent jau Taline). Tačiau tikrai aišku, kad sulauksime dviejų istorinių filmų, galvą aukštyn kels dokumentika ir intriguos debiutai.

Trečiasis ilgametražis Kvedaravičiaus filmas tęsia pirmuosiuose dviejuose („Barzakh“ ir „Mariupolis“) nagrinėtas temas – traumines patirtis ir gyvenimą šalia – šalia karo, smurto ir mirties. Būtent neįsitraukimas, buvimas šalia, vis-dar-ne-čia(angl. not-there-yet) tampa nejaukiais filmo leitmotyvais. Veikėjai tuo pat metu yra atskirti nuo savo praeities ir negali nusikratyti jos šešėlių.

Veržlus, idėjų kupinas operatorius Algimantas Mikutėnas, atrodo, gimė su kamera – nuo 1974-ųjų apie penkiasdešimt filmų nufilmuota. „Tai režisierius mane renkasi“, - sako operatorius, - „o namų darbus visada darau...“ Šįmet A. Mikutėnui  įteiktas pagrindinis Kinematografininkų sąjungos apdovanojimas už geriausią kūrybinį darbą, jis yra tarp dvylikos menininkų, kurie, Vyriausybei patvirtinus, bus apdovanoti Vyriausybės kultūros ir meno premijomis. Operatorių kalbina kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė.

Daugelio Šarūno Barto filmų veikėjai – pralaimėtojai ir atskirtieji, egzistuojantys pasaulyje, kurio niekada nepakeis (bet ir jiems patiems pasikeisti nelemta), bėgantys per kriminalinę Europą ar karo nustekentą Ukrainą. Ir turbūt visi jie puikiai būtų pritapę (tiksliau – nepritapę) okupuotos Lietuvos pokario kaime. Bent jau toje versijoje, kur herojiškų vizijų ir patriotiškų šūkių vietą užima mažos mažų žmonių istorijos. Nes Bartui labiau už viską filmuose rūpi ribinėse situacijose (savo gyvenimo ar aplinkybių, o gal ir abiejų kartu) atsidūręs žmogus.