Filmo kūrimo procese egzistuoja daug „nematomų žmonių“. Jų nežinome, nepažįstame, nematome. Jeigu nepakliūname į filmavimo aikštelę. Ir tik patys „kūrybininkai“ kartais užsimena, kad be šių žmonių filmo nebūtų. „Gaferis“ - vienas iš „nematomų žmonių“. Su Dariumi Zalmonu kalbamės apie jo profesiją ir tai, kodėl „gaferiai“ - daug daugiau nei „lempų nešiotojai“.          

„Nakties sergėtojai“ baigiasi ten, kur galėtų prasidėtų normalus Vėlyvio filmas. Herojus įmurkdomas į tokią padėtį be išeities, kad jam rauna stogą, o jo mentorius su pašaipėle siūlo nenusiminti ir įžvelgti naujojo statuso pranašumus. Nuo šio taško, kai žmogus nebežino, nei kur dėtis, nei ko griebtis, Vėlyvis paprastai ir pradėdavo pasakojimą.

Kino dailininkas Galius Kličius apipavidalino kelias dešimtis filmų. Pradėjęs karjerą teatre, netrukus atėjo į kiną ir dirbo su garsiausias lietuviškų filmų režisieriais, o jau dešimtame dešimtmetyje – prie daugybės užsienietiškų filmų Lietuvoje. Vėlyviausias G. Kličiaus darbas - eskizai, interjerų ir eksterjerų sukūrimas ar atkūrimas, natūros parinkimas Kristijono Vildžiūno filmui „Senekos diena”. Dailininko karjeroje keitėsi laikmečiai, tradicijos ir kūrėjų kartos. G. Kličius dalinasi kino dailininko profesijos patirtimis.              

Vieno didžiausių pasaulyje Tarptautinio animacinių filmų festivalio Ansi (Anessy) reikšmė ir svarba nuolat didėja. Šiemet lietuvių delegacija festivalyje buvo labai gausi, atvyko net devyni atstovai iš įvairių Lietuvos studijų ir organizacijų. Ryšiai, pažintys ir kontaktai tapo svarbūs ne tik filmų gamybai, bet ir festivalių filmų atrankai. Dalyvių gausą lėmė ir tai, jog Lietuvos kino centras prie Lietuvos kultūros ministerijos dalinai finansavo kelionės išlaidas.