"Du pasaulius, nors iš pažiūros – labai skirtingus – vieną pasakišką, antrą – net pernelyg realistišką, vienija niūri atmosfera (šaltas koloritas, kompozitoriaus M. Bialobžeskio kurta muzika) ir, svarbiausia, moters vieta istorijoje"("Vyro žudikė. Nekaltoji. Šešėlis"). "Motinos žodžiai „aš tave myliu“ištariami šiai girtai besišlapinant ant grindinio. Čia, matyt, ir įvyksta filmo herojaus vidinis lūžis – tiek metų nenorėtas ir nemylėtas vaikas greta dvasinio ima justi ir fizinį skausmą". ("Šoklys")

Prasidedantis Europos kino forumas „Scanorama“ „Atviros Lietuvos kino istorijos“ programoje  surengs seansą „Tarpukario Lietuva per kino kronikų objektyvą“, kur šalia lietuviškos kino kronikos montažo žiūrovai galės pamatyti ir brolių Motuzų dokumentinį filmą „Laisvoje tėvynėje“. Apie dokumentinio kino užuomazgas tarpukario Lietuvoje - Ievos Šukytės apžvalgoje.

Kodėl eidamas žiūrėti Ramunės Kudzmanaitės dokumentinį filmą „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ apie seseris bajoraites Chodakauskaites, jau iš anksto nuspėjau, kokį pasakojimą pamatysiu. Iš dalies užteko treilerio, kad suprasčiau, jog išvysiu daug nematytos, negirdėtos ir intriguojančios medžiagos apie Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę, tačiau papasakotos kažkaip fragmentiškai ir paskubomis. O juk režisierė padarė tokius namų darbus! Tiek archyvų, istorijų, atsiminimų, pakalbintų žmonių, formos ieškojimų.    

Be bandymo užčiuopti bent šiokį tokį scenarijaus rašymo pradžiamokslį, įdomu tai, kad „Lietuviškuose svingeriuose”, kaip ir kituose šalies pramoginiuose filmuose, geriausiai galime matyti posovietinės transformacijos fantazijas apie „vakarietišką“ gyvenimą (bent jau tai, kaip mes jį įsivaizduojame). Tai dažniausiai asocijuojama su finansine gerove, pasinėrimu į jutimus – seksualinį gyvenimą arba bent jau bandymu, susikoncentravimu į save, individualią gerovę bei malonumus.