Jeigu lietuvis režisierius kuria dokumentinį filmą aktualia politine tema, ir dar filmuoja Kuršių Neriją – gausis poezija. Nuo prigimties, matyt, nepabėgsi.

Netikėtai, gal net provokuojančiai skambanti istorija apie dvi moteris, pasiryžusias Kupiškyje sumažinti savižudybių skaičių, yra dovana kiekvienam dokumentinio kino kūrėjui. Dar didesne dovana yra pačios šios istorijos herojės, policininkė Gintarė ir psichologė Valija, kurios atviromis širdimis leidosi į nelengvą gyvybių išsaugojimo kelionę. Nestebina, kad jos patraukė ir režisierių Virginijos Vareikytės ir Maximilien Dejoie dėmesį.

„Nevermore“. Gerai, kad tai ne Vilniaus dokumentinių filmų festivalio šūkis, o antros lietuviškos premjeros pavadinimas, iš kurio galima spėti, kad filmas susijęs su Edgaru Allanu Poe. Festivaliui einant pabaigos link menininkės, parodų kuratorės Gerdos Paliušytės filmas nukėlė į JAV rytinės pakrantės uostamiestį Baltimorę, kurioje porą metų (1833–1835) gyveno žinomas rašytojas, redaktorius, literatūros kritikas, o „Nevermore“ – jo poemoje veikiančio mistiško varno ištarmė.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio pradžia. Ekrane – ankštas apšnerkštas butas. Daiktų prigrūsta. Sienų dažai seniai nubyrėję. Durys girgžda. Keturi rusakalbiai tarp tų sienų. Du vyrai, dvi moterys. Trys iš personažų surūgę, girti, pikti. Vienas – blaivas, tapo, kalba apie dievą. Gal ir tapo būtent jį. Kiti geria, smilksta, skundžiasi ir guodžiasi, kabinėjasi vieni prie kitų.