Daugelio Šarūno Barto filmų veikėjai – pralaimėtojai ir atskirtieji, egzistuojantys pasaulyje, kurio niekada nepakeis (bet ir jiems patiems pasikeisti nelemta), bėgantys per kriminalinę Europą ar karo nustekentą Ukrainą. Ir turbūt visi jie puikiai būtų pritapę (tiksliau – nepritapę) okupuotos Lietuvos pokario kaime. Bent jau toje versijoje, kur herojiškų vizijų ir patriotiškų šūkių vietą užima mažos mažų žmonių istorijos. Nes Bartui labiau už viską filmuose rūpi ribinėse situacijose (savo gyvenimo ar aplinkybių, o gal ir abiejų kartu) atsidūręs žmogus. 

Du tekstai apie režisierės Marijos Stonytės trumpametražį dokumentinį filmą „Vienas gyvenimas“, kurio tarptautinė premjera įvyko Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje, o nacionalinė premjera buvo surengta Europos šalių filmų forumo „Scanorama“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos šalių kinas“. Tekstų autorės – LMTA Scenos menų ir kino istorijos ir kritikos bakalauro studentės Viktorija Sinicyna ir Aistė Šivytė.

Pagrindinė filmo mintis ir humoras kyla iš kontrastų. „Šaukštas“ yra traktatas apie vienkartinių daiktų vaidmenį šiuolaikinėje kultūroje ir ekonomikoje. Į tik kartą panaudojamų nereikšmingų daiktų gamybą yra investuojama paradoksaliai daug - kad kas nors parke galėtų suvalgyti savo pietų dėžutę, dėl vieno plastikinio šaukšto vyksta neįtikėtino ilgio ir sudėtingumo veiksmų grandinė, nusidriekianti per pusę Žemės rutulio. 

Atkaklus ir ilgametis režisieriaus Vytauto V. Landsbergio darbas ieškant dar gyvų liudininkų ir išsaugant partizanų istorijas žinomas – jis sukūrė dokumentinius filmus „Baladė apie Daumantą“, „Partizano žmona“, „Trispalvis“, tad jo apsisprendimas imtis Adolfo Ramanausko - Vanago temos natūralus, suprantamas. Šių metų „Scanoramos“ festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „Vanago portretas“ – pirmasis bandymas į kino ekraną perkelti šio partizanų vado istoriją.