Artumo ir atsitolinimo klausimas, akivaizdu, kirbėjo ne tik autorės galvoje. Ne tik teoriškai. Jis ryškus ir vizualinėje plotmėje. Taip sakant – nusileido į praktinį lygį. Jau nuo filmo pradžios vaizdą iš paukščio skrydžio, apsnigtą aikštelę su žygiuojančiomis kareivių voromis, keičia stambūs planai su merginos plaukais ir boružėlėmis, kurios ropoja ginklu ir galime net girdėti, kaip šiugžda jų kojelės. Ir taip viso filmu metu – nuo bendro plano prie stambaus. Nuo žiūrėjimo iš toli iki buvimo arti. Lyg režisierė nuolat matuotųsi, kiek gali ir nori priartėti prie herojų.

Ką sulaužei – nemesk, dar pataisysi, sako gyvenimo folkloras. Ir jeigu šita idėja atrodo gana sveikintina kai kalbame apie materialų turtą, tai santykiuose toks požiūris nebūtinai žada tik gerus dalykus. Ypač, jei santykių taisymas ima veikti ne kaip klijai, o veikiau it koks plaktukas, liekanas sutrupinęs iki paskutiniosios ir palikęs vien tik dulkes. 

Gebėjimas keistis – sveikintinas bruožas. Kaip ir saviironija, kurios šį kartą nepritrūko režisieriui Algimantui Puipai, Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristačiusiam naujausią savo darbą – juodąją komediją „Sinefilija“. 

Vandenynas, burės, įdegę buriuotojų kūnai, spalvinga krantinė. Jauna režisierė Albina Griniūtė savo antruoju pilnametražiu dokumentiniu filmu „Šaukiniai iš tolimo uosto“ kviečia nusikelti ten, kur vyrauja neskubrus atostogų ritmas, ryškios pietų krašto spalvos. Tai viena iš Azorų salų, nedidelis uostas jachtoms, filmo herojais tampa tų jachtų gyventojai – buriuojantys žmonės.