Išmokti rašyti apie kiną galima tik rašant apie jį – ir niekaip kitaip. Gali žinoti kažkur parašytas taisykles, gali žinoti, kokie yra filmo segmentai, idealios recenzijos receptą, bet kol nepradėjai balto popieriaus lapo pildyti žodžiais – tavęs kaip kritiko (ės) nėra. 

Kristijono Vildžiūno filme "Dainos lapei" – daug ramybės, savieiškos, gelbėjimo misija skiriama ne visam, o vienam vidiniam pasauliui. 

Marato Sargsyano filmas „Tvano nebus“ (2020) prasideda lyg pasaka: kažkur toli, kažkur ne čia, lyg ne žemėje, kur kalnai balti balti ir taikus žydras dangus. Ten kažkur įsispraudusi maža šventykla. Kalnuose ji pastatyta taip, kad nedarkytų tobulo landšafto – ji jų dalis. Toje šventykloje sėdi pagyvenęs japonas. Pažvelgęs tiesiai į kamerą, jis kelis kartus pakartoja: mes karą pralaimėjome ir visi tai jau žinojo.

Rytoj, rugpjūčio 23 -ąją, Baltijos kelio minėjimo dieną kino festivalio Nidoje „Baltijos banga“ uždarymo programoje režisierius Maratas Sargsyanas pristatys naują vaidybinį ilgametražį filmą „Tvano nebus“. Į Lietuvos kino ekranus šiuo su pirmuoju vaidybiniu filmu režisierius grįžo praėjus dešimtmečiui po dokumentinio filmo „Tėvas“ (2012). Apie alegorišką karo viziją ir filmo sukūrimo aplinkybes su režisieriumi kalbasi kultūros istorikė, kino kritikė Elena Jasiūnaitė.