Filme „Šuolis“ esama nemažai šuolių. Konceptualusis jūreivio Simo Kudirkos šuolis iš sovietų laivo į amerikiečių, nuo tiltelio į ežerą Lietuvoje, nuo šaligatvio per balą Niujorke, prieš foto kamerą menininkės studijoje, bet svarbiausias ir stipriausias yra paties filmo šuolis į žiūrovų emocijas.

„Pavyzdingame elgesyje“ netrūksta asmeniškumo ir nuosaikaus stebėtojo pozicijų persipynimo – nesunku suprasti, kad režisierių filmą sukurti paskatino paties išgyventa skaudi brolio netekties istorija, kuri tampa ir kelione į atleidimą, bandymą suprasti, kas dedasi žmoguje, kuris įvykdė nusikaltimą. 

Pagaliau, sakau sužinojusi, kad festivalius išnaršęs „Izaokas“ pradėjo kelionę ir Lietuvos kino teatruose. Ilgai lauktas, todėl – tik dar įdomesnis. Tiesą sakant, pirmą kartą Jurgio Matulevičiaus debiutinį kino opusą teko išvysti dar 2019 metais. Ir tada, ir dabar vis dar sunku patikėti, kad tai – ne kino grando, bet jauno ir savo kino kelią pradedančio kūrėjo darbas. 

Pirmą kartą žiūrovams pristatytas Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ ir apdovanotas FIPRESCI prizu Tomo Smulkio „Žmonės, kuriuos pažįstam“ gegužės 28-ąją d. pasieks šalies kino teatrus. Filmas, prie kurio režisierius ir scenarijaus bendraautorius dirbo septynerius metus, iš Vilniuje gyvenančių veikėjų perspektyvos kalba apie visiems mums pažįstamą baimę keistis. Juos sujungdamas per mums nematomą paauglį Anatolijų, T.Smulkis paliečia ne tik skaudžias, nutylimas temas, bet ir miesto kaitą. Pertvarkyti parkai ir nenustojančios statybos neatpažįstamai keičia Vilniaus miestovaizdį. Bet ar lygiai taip pat keičiamės ir mes patys?