Turbūt šiuo atveju nėra jokios būtinybės ieškoti paralelių su lietuvių kinu, tačiau „Omarų sriuba“ priminė Henriko Šablevičiaus (tik atsitiktinumas, kad vienas filmo prodiuserių ir scenarijaus autorių Arūnas Matelis buvo jo mokinys) „Kelionę ūkų lankomis“. Apie tai, kad pokyčiai kartais neišvengiami ir telieka juos oriai priimti, kalba ir Pepe Andreu ir Rafael Molés dokumentinis filmas „Omarų sriuba“. 

Tai, kas kito režisieriaus filme atrodytų kaip blaškymasis tarp potemių, Leipaus rankose (žvilgsnyje) sugula į užtikrintą, nors ir punktyriškai papasakotą istoriją, kur visos linijos viena kitą papildo ir atveria erdvės pačiam mąstyti apie mirties fenomeną, apie gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių artumą, apie mirties suprekinimą. 

Šių metų Europos kino forume „Scanorama“ įvyko režisieriaus Jokūbo Viliaus Tūro naujausio trumpo metro dokumentinio filmo „Šventas laikas“ premjera. Lietuviškas grigališkojo choralo tradicijas vaizduojantis kūrinys svarsto šios ilgametės europietiškos tradicijos grožį ir traukos paslaptį. Su režisieriumi apie filmus „Šventas laikas“, "Sapnuoju, kad einu", "Senas šautuvas" ir kitus kalbasi Ieva Šukytė.  

Ką žinome apie krepšinio alternatyvos – streetballo – kultūrą? Apie ją, kaip apie mainstreaminę krepšinio aikštelę, taip skambiai viešumoje nekalbama. Visgi gatvės krepšinis Lietuvoje yra gyvas pulsuojantis judėjimas, pritraukiantis nemažai susidomėjimo. O apie streetballo nelyg gyvenimo būdo teikiamus privalumus kalba į šiųmetę Europos filmų forumo „Scanorama“ Naujojo Baltijos kino (NBK) pirmąją programą įtrauktas Almanto Petkūno dokumentinis filmas „Autsaideriai“.