Pirmą kartą žiūrovams pristatytas Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ ir apdovanotas FIPRESCI prizu Tomo Smulkio „Žmonės, kuriuos pažįstam“ gegužės 28-ąją d. pasieks šalies kino teatrus. Filmas, prie kurio režisierius ir scenarijaus bendraautorius dirbo septynerius metus, iš Vilniuje gyvenančių veikėjų perspektyvos kalba apie visiems mums pažįstamą baimę keistis. Juos sujungdamas per mums nematomą paauglį Anatolijų, T.Smulkis paliečia ne tik skaudžias, nutylimas temas, bet ir miesto kaitą. Pertvarkyti parkai ir nenustojančios statybos neatpažįstamai keičia Vilniaus miestovaizdį. Bet ar lygiai taip pat keičiamės ir mes patys?

„Laisvo kino“ paroda – grynai patyriminė, kviečianti pasinerti į kino kūrimo džiaugsmą, kino aikštelės magiją, kurios niekada nepamirš nei vienas, joje bent kartą pabuvojęs, ir laikmetį, kai tas kinas buvo kurtas. 

,,Apklausa” ir ,,Pelkė”. Pirmojo filmo pavadinimas konkretus ir nusakantis veiksmą, antrojo – alegorinis, galima numanyti, kad perteikiantis klampią veikėjų situaciją. Tai konkursinės “Kino pavasario” programos trumpametražiai filmai, kuriuos sieja žanrų sankirtos ir kinematografinis viktimizacijos tyrimas. 

„Miegamasis rajonas“ – emocijų ir jausenų filmas, kur veikėjų veiksmai ir sodraus kolorito liūties nuplauta rajono erdvė pasako daugiau nei abstraktūs, neįpareigojantys dviejų draugų dialogai. Panašų atsisveikinimą su praeities erdve, talpinusia savyje prisiminimus, ne kartą matėme dokumentikos klasikų Verbos, Šablevičiaus filmuose. Keičiasi laikai, žmonės ir rajonai, o tas sentimentalus praėjusių laikų ilgesys vis smelkiasi į kadrus.