Lietuvos Respublikos Prezidentei Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui

Šarūnas Bartas priklauso kino mąstytojų, o ne pasakotojų tipui, jo filmuose išgirstame daugiau tylos, nei istorijų, filmus veikiau pajaučiame nei suprantame. Todėl atėjus laikui įvertinti naują jo filmą, svarbiau leistis ne į išpildymo subtilybes, aiškius trūkumus, o kalbėti plačiau apie jame nagrinėjamas problemas ir režisieriaus žvilgsnį į visas jas apjungiančią, pagrindinę - karo temą.      

Rytas Kanuose, kino teatras „Théâtre Croisette“. Į peržiūrą renkasi žurnalistai. Matau lietuvius. Šalia girdžiu rusų kalbą. Daug prancūzų. Už manęs iki pat filmo pabaigos muistosi ispanas (meksikietis, kolumbietis, čilietis?). Pirmose eilėse susėda pulkas paauglių lyg iš Laurent’o Cantet „Klasės“. Juos tuoj pat šypsodamasis nuramina „Dviejų režisierių savaitės“ programos direktorius Edouard’as Waintrop. Prasideda filmas, išeidinėja žmonės. Likusieji po filmo užduoda klausimų, kurie nemaniau, kad kada nors nuskambės Barto kontekste: karinis konfliktas, Ukrainos krizė.

Zauerveinas buvo svarbi XIX a. pabaigos Mažosios Lietuvos visuomenės figūra, kurios nuopelnai kur kas didesni ir svarbesni nei surašiau. Jų neišsemia ir filmas. Tiesa, dalį faktų kūrėjai tvarkingai pamini ir užtvirtina. Tačiau matydami, kad ši sausa faktų malka nedegs, kūrėjai pamėtėja meilės istoriją – tarp Jurgio Zauerveino ir princesės Elizabetos, kuri vėliau tapo Rumunijos karaliene. Apie judviejų draugiškus ryšius, kaip premjeros metu sakė režisierė, žinoma iš susirašinėjimo laiškų.