Dar nepradėjęs skaityti, dažnai jau žinau, kas kolegų recenzijose bus parašyta. Bus paminėta konjunktūra, pasipiktinta brukamu pigiu nacionalizmu, sukritikuotas kūrėjų požiūris (tiksliau, jo nebuvimas) į Lietuvos praeitį ir, aišku, bus neapsieita be žanro klasikos – scenarijaus aptarimo. Viskas, kas tuo tekstuose rašoma, yra tiesa. Nauji lietuviški istoriniai filmai išties yra blogi ir neįdomūs, verčiantys gėdytis ir iš nuostabos kraipyti galvą, tačiau kad ir kiek rašytum ir kritikuotum, čia tiks karavano metafora.

Ramunės Kudzmanaitės dokumentinės juostos „Teka saulė vakaran“ (1989) „Aviečių laukai“ (1997), „Ketursparnė“ (1998) tęsė lietuvių poetinės dokumentikos tradicijas,pelnė ne vieną prestižinį tarptautinių festivalių apdovanojimą, ir, atrodė, kad į lietuvišką kiną ateina talentinga režisierė. Tačiau daugiau jos filmų ir nebepasirodė. Keletą pastarųjų dešimtmečių Ramunė sėkmingai dirbo teatre, televizijoje, pedagoginį darbą. Tačiau šį rudenį laukiama jos naujo filmo premjera. “Aš priglaudžiau prie žemės širdį” – taip vadinasi dokumentinis filmas apie seseris Chodakauskaites, labiau žinomas kaip Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Rudenį pasirodys ir naujas Ramunės vaidybinis filmas, sukurtas Kinijoje.            

Viena pirmųjų minčių, aplankančių stebint „Sidabrinių gervių“ transliaciją – apdovanojimų organizuoti mes nemokame. Atrodo, jog tai universali mūsų šalies problema – stebint įvairias apdovanojimų ceremonijas (kad ir prieš kelis mėnesius vykusią „Auksinių scenos kryžių“) susidaro įspūdis, kad tai ne šventė, o partinis suvažiavimas su stipriu gedulo prieskoniu.

Mintys po LMTA magistrų baigiamųjų filmų peržiūros