„Mariupolyje 2“ M. Kvedaravičiaus kamera yra tarpininkas, leidžiantis kartu išgyventi monotonišką karo siaubą. Kitaip nei pirmame filme, šis filmas jau nėra lyg iš fragmentų sudurstyta „kaldra“, veikiau – jausmų, solidarumo, apmaudo, pagarbos ir gailesčio žmonėms sklidinas reportažas iš bažnyčios, kuri tapo laikinu prieglobsčiu kelioms dešimtims žmonių. Filmo pabaigoje prieglobsčio suvokimo laikinumas ir filmo autorių gebėjimas tai parodyti etiškai, be patoso, per kone fiziškai jaučiamą daugiausia senų žmonių nuovargį, yra tiesiog mažai su kuo sulyginama emocinė patirtis.

Istorijų romanas, nuotykių romanas, prisiminimų romanas. Pirmą žodį galim kaitalioti, antras irgi nevisai tikslus, jeigu pagal apibrėžimą, bet „Akimirksnis spalvoms suderinti“ talpina visus tuos apibūdinimus, kaip ir pati knyga talpina daug. Režisierės Giedrės Beinoriūtės surinkti kolegų atsiminimai apie operatorių Audrių Kemežį (1973 – 2018) tapo ne tik jo asmenybės atspindžiu, daugiabalsė knyga įsuko ir pasakojusiųjų gyvenimo fragmentus, ir įdomų dviejų dešimtmečių laiką kine. 

Kino operatorius Narvydas Naujalis ir kino režisierius Andrius Blaževičius yra pažįstami nuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos laikų, kuomet nufilmavo du studentiškus darbus. Nors nuo studijų laikų praėjo nemažai laiko, filmas „Bėgikė” juos suvedė vėl. Narvydas Naujalis - apie filmavimo procesą, techniką ir kitus sunkumus.

Kai skaitai Arūno Matelio, Audriaus Stonio, Giedrės Žickytės, kitų pasakojimus – supranti, kad už jų filmų stovi vienas labai svarbus žmogus – operatorius. Aš savo kiną, savo profesinę raidą taip pat sieju su Audriumi Kemežiu. Ir tai ne tik kameros darbas, estetika, šviesos pastatymas, spalvų korekcijos ar gebėjimas filmuoti taip, kad gerai montuotųsi. Tai – visų pirma klausimų kėlimas. Kodėl? Ką mes filmuojam? Apie ką? Kam?