Nereikia pamiršti, jog „Nematoma“ – tik antras Igno Jonyno bei Kristupo Saboliaus dueto darbas kine. Vadinasi, jie tik formuoja savo braižą ir gali drąsiai netilpti į savo pačių pasistatytus rėmus. Ką šiomis abstrakčiomis formuluotėmis bandau pasakyti? Kad iš tiesų mums niekas nieko lyg ir nežadėjo, patys užsimanėm, kontekstas sukonstravo tam tikrus norus. O kūrėjai žaidžia savo žaidimą, kuriame galima pamatyti visai įdomių dalykų. 

Šis filmas yra lyg senas žmogus - jis turi, ką papasakoti, išgyveno daug patirčių, jo nuoseklaus pasakojimo ritmas lėtas, trūkčioja, jis vis kartoja ką sakęs, kalbėjimas senoviškas. Jis niekur neskuba, nes geriau už didžiąją daugumą savo žiūrovų pernelyg gerai žino, kur nuskubės.

Kristupas Sabolius (scenaristas) ir Ignas Jonynas (scenaristas ir režisierius), be abejo, - ambicingi kūrėjai. Debiutinis jų filmas „Lošėjas” (2013) kalbėjo apie individo, kuriam ribinės išgyvenimo situacijos tapo norma, situaciją posovietinio neoliberalizmo džiunglėse. Su „Nematoma”, regis, jie nusprendė „kapstyti” dar giliau ir neria į žmogiškosios prigimties slėpinius, bando diagnozuoti šiuolaikinio pasaulio būseną, pasitelkdami visą Vakarų kultūros arsenalą – nuo graikų tragedijų iki krikščionybės, o kur dar sinefilinės užuominos. 

Netiesa, kad mizantropai nemėgsta žmonių. Kai ekrane matai Antano Mockaus mamą skulptorę Nijolę Šivickas, supranti – žmonių mizantropai vengia, nes labiau negu kiti rūpinasi, su kuo bendrauja ir prie ko šiame pasaulyje prisiliečia.