Vienareikšmiškai stipriausia šio animacinio filmo dalis yra sukurta atšiauri atmosfera, kuri vaizduoja, kaip negailestingai, be atokvėpio arktinė gamta kovoja su visais svetimais, kitais, neprisitaikiusiais išgyventi šioje planetos vietoje. Stilistiniai sprendimai, limituotos paletės spalvos, personažų dizainas ir lėtas tempas puikiai įkūnija tą ledinio pragaro potyrį, kurį turėjo išgyventi tremtiniai.

Animacijos sėkmė dažnai matuojama ne pagal tai, kiek turi išteklių kažką sukurti, bet kaip protingai juos naudoji. Todėl, prisipažinsiu, negalėjau sulaikyti šypsenos matydamas, kaip gudriai kiekviename kadre yra sukuriama gyvybės iliuzija. 

Pirmiausia, noriu atkreipti dėmesį į tai, kad sąmoningai nevadinu filmo „Planetos ir robotai“ animaciniu (net vengiu naudoti žodį kūrinys). Priežastis yra labai paprasta – tai nėra animacija. Taip teigdamas remiuosi autoritetingo tarptautinio animacijos filmų festivalio Ansi pateikiamu animacijos apibrėžimu, kuris teigia: animacija, nesvarbu kokia technika naudojama, yra meno kūrinys tik tada, kai kiekvienas kadras yra sukurtas kūrėjo.

Lietuvos kine priklausomybių turintys žmonės jau ne kartą yra tapę egzotišku objektu - kažkuo, ką smagu stebėti kaip tolimo socialinio dugno eksponatą ir matant jo egzistenciją pasijusti geresniu. Irmos Pužauskaitės žvilgsnis - kitoks, jis jautrus ir bandantis suprasti. Neabejoju, kad dėka to dalis žiūrovų „9-to žingsnio“ istorijoje atpažins save ar savo artimuosius. Ir nors personažų kelionėje pritrūksta žingsnio ar kito, filmo idėja, iškelti klausimai yra svarbūs.